Markučių dvaras, keisdamasis ir įsiliedamas į Vilniaus miesto muziejų, kviečia atviriems pokalbiams, grįstiems įsiklausymu, kritiniu mąstymu ir empatija. Pirmasis ciklo pokalbis suksis apie teatro erdvę – žinia, nuo 2019 m. Markučių dvare rodomas Tado Montrimo režisuotas Senojo Vilniaus teatro (buvusio Rusų dramos teatro) spektaklis “Dėdė Vania” pagal Antono Čechovo pjesę. Rusų kultūros klausimas šiais laikais yra labai sudėtingas, tačiau aktualus ir būtinas diskutuoti – ne tik tam, kad pažintume priešo veikimo būdus kultūros lauke, tačiau ir prisimindami, kad dalis mūsų piliečių yra rusai, turintys teisę į savo tautinę kultūrą.

Šį labai kompleksišką, problemišką ir sudėtingą lauką aiškintis padės filosofai, sociologai ir teatro profesionalai. Diskusiją moderuos aktorius, dramaturgas ir režisierius Aleksandr Špiliavoj. 

Diskusijos dalyviai bus paskelbti netrukus.

Diskusija vyks Vilniaus miesto muziejaus padalinyje Vokiečių 6 (Vokiečių g. 6). 

Renginio data: rugsėjo 15 d. 18 val. 

Kviečiame kalbėti(s).

//

Tyla nėra gera byla. Kartais tyla žudo iš tikrųjų – kaip išgyvenus sukrėtimus, asmeninius ar drauge, kaip visuomenei. Baimės, grėsmės, tikro pavojaus akivaizdoje nėra gerai nuščiūti. Nėra gerai ir tik garsiai šaukti.

Markučių dvaras (vilniečių atmintyje vis dar prisimenamas kaip „Puškinovkė“: buvęs literatūrinis Puškino muziejus) visada buvo vieta, skirta rusų kultūrai. Bet ar rusų reiškia Rusijos? Kas, kokie yra Lietuvos rusai? Juk rusų santykis su Lietuva ir Maskva niekada nebuvo monolitiškas. Būdami viena seniausių Lietuvos tautinių grupių, rusai taip pat kūrė Lietuvą drauge su lietuviais, dėjo galvas kovose su maskoliais, kėlė Sąjūdžio vėliavą.

Apie ką mūsų bendrapiliečiai rusai galvoja, su kokiais iššūkiais susiduria šiandien? Kaip jie patiria „didžiąją rusų kultūra“? Ką jiems reiškia Rusijos agresija? Kokie pavojai kyla skirtingas tautines grupes – rusus, baltarusius, ukrainiečius – pakišant po vienu terminu „rusakalbiai“? Koks yra šių grupių santykis su rusiškumu, kokios yra jų akultūracinės ir priverstinės rusifikacijos ar lituanizacijos patirtys?