Miestų įstatymo jubiliejus

Šį kartą norime pasveikinti visus Lietuvos miestus ir miestiečius su reikšmingu jubiliejumi! Prieš 230 metų, 1791 metų balandžio 18 dieną Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų Seimas patvirtino įstatymą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“, geriau žinomą Miestų įstatymo pavadinimu. Šis įstatymas tapo kelerius metus trukusio Miestų sąjūdžio istorijos integralia dalimi.

Kiek anksčiau rašėme apie Magdeburgo teisę. XVIII a. antrojoje pusėje ir pabaigoje Magdeburgo teise besinaudojantys miestai ir miesteliai patyrė rimtą smūgį – 1776 metais smulkiuose miestuose ir miesteliuose buvo panaikinta Magdeburgo teisė. Dabartinėje Lietuvoje Magdeburgo teisė buvo palikta tik Vilniui, Kaunui ir Trakams.

Kas nutiko netekus Magdeburgo teisės?

Magdeburgo teisių netekę mažesni miestai ir miesteliai patyrė nuosmukį, o miestiečiai ar miestelėnai (miestietis – miesto gyventojas, miestelėnas – miestelio) neteko privilegijų – tiesiogine šio žodžio prasme, dokumentai turėjo būti perduoti valstybinės valdžios institucijoms. Miestiečių ir miestelėnų problemos buvo nesėkmingai sprendžiamos Seimuose. Šia padėtimi pasinaudoję miestuose gyvenę kilmingieji įgavo dar daugiau galių.
Magdeburgo teisės nepraradę miestai taip pat susidūrė su skirtingų jurisdikcijų keliamomis problemomis – miesto valdžios galios neapėmė nė pusės miesto gyventojų, bajorų savivale ir nesąžininga konkurencija amatuose.
Miestų sąjūdis ir Miestų įstatymas
XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje veiklą pradėjęs Ketverių metų Seimas tarp kitų klausimų, susijusių su įvairiais valstybės valdymo ir gyvenimo aspektais, buvo numatęs spręsti miestų problemas.

Pasak istoriko Liudo Glemžos iki Miestų sąjūdžio skirtingų miestų miestiečiai vieni su kitais bendravo tik dėl tam tikrų klausimų, tačiau miestai iš esmės tvarkydavosi patys sau. Vykstant Ketverių metų Seimui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių atstovai pradėjo aktyviau bendrauti tarpusavyje – Lietuvos miestai buvo atstovaujami ir Varšuvoje.

1791 metų balandžio 18 dieną priimtas ir vėliau į Gegužės trečiosios Konstituciją įrašytas Miestų įstatymas pirmą kartą Abiejų Tautų Respublikos istorijoje konsolidavo visus valstybėje gyvenančius miestiečius į vieną luomą – įstatymu buvo sulygintos visų miestiečių teisės. Taip pat nustatyta, kad visi miestų gyventojai privalo paklusti magistratui, o magistrato jurisdikciją nutarta apibrėžti ne pagal socialinį pavaldžių asmenų statusą, t. y. ar asmuo yra miestietis / miestelėnas, ar ne, o pagal konkrečią teritoriją. Taip pat – miestiečių atstovai pagaliau buvo įtraukti į valstybės valdymo aparatą.
Miestų įstatymas bei Gegužės trečiosios Konstitucija turėjo reikšti kokybiškai naują Abiejų Tautų Respublikos gyvenimo etapą, tačiau valstybę greitai pradėjusios krėsti negandos sutrukdė išsipildyti tiek Miestų sąjūdžio dalyvių, tiek Ketverių metų Seimo reformatorių lūkesčiams.

Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje (Archiwum Główne Akt Dawnych) nuotr.