Magdeburgo teisių suteikimas – antrasis miesto gimtadienis

Nors Vilniaus gimtadienis švenčiamas sausio 25 dieną, minint Gedimino išsiųstus laiškus, galima sakyti, kad miestas turi dar vieną gimtadienį – Magdeburgo teisės suteikimo dieną. Magdeburgo teisė, suteikusi Vilniui didesnę ar mažesnę autonomiją, mieste galiojo šiek tiek ilgiau nei 450 metų.
Magdeburgo teisę miestui suteikė ne kas kitas, o Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, 1387 metų kovo 22 dieną, Lietuvos krikšto proga. Jogaila iš viso suteikė tris privilegijas – pirmoji buvo skirta Vilniaus vyskupui, antroji – Lietuvos bajorams, na o trečioji – Vilniaus miestiečiams.
Kartu su Magdeburgo teise Vilniui buvo suteikti savivaldos instrumentai – suolininkų, burmistrų, magistrato ir vaito institucijos, garantavusios sąlyginę miesto nepriklausomybę valdovo atžvilgiu, taip pat reglamentavo prekybą, teismų sistemą bei daug kitų miesto gyvenimo aspektų. Vis dėlto įdomu yra tai, kad nors Magdeburgo teisė galiojo Vilniuje, ji neapėmė visos Vilniaus miesto teritorijos. Čia taip pat veikė ir kitos teisinės sistemos. Vilniaus mieste būta teritorijų, kurios teisiškai nepriklausė miesto magistratui ir buvo pavaldžios didžiojo kunigaikščio, Vilniaus vyskupo bei Vilniaus katedros kapitulos jurisdikoms. Vėliau mieste atsirado ir stačiatikių metropolito, Vilniaus akademijos bei kitų religinių institucijų jurisdikos.

Ką skirtingos teisės reiškė praktikoje?

Tai, kad ne visi Vilniaus gyventojai buvo miestiečiai nepriklausomai nuo gyvenimo mieste stažo ar čia įleistų šaknų.

Vilniuje galiojanti teisė apibrėžė, ką galima laikyti Vilniaus miestiečiu – pagrindinis įsirašymo į miesto teisę kriterijus buvo turtas ir asmens laisvė. Sakydami „įsirašė“ tą ir turime omenyje – į miestiečių sąrašus būdavo įrašoma. Jei jau minėjome, kad ne visi Vilniaus gyventojai, nepriklausomai nuo gyvenimo mieste stažo, galėjo būti laikomi vilniečiais, tai lygiai taip pat į miestiečių tarpą įsirašyti galėjo ir visai neseniai į miestą atvykę žmonės. Pasak istoriko Zigmanto Kiaupos, svarbi buvo ir vadinamoji laisvo oro taisyklė. Pagal ją „nelaisvas žmogus, įbaudžiavinamas ar jau įbaudžiavintas valstietis, persikėlęs į miestą ir tapęs jo bendruomenės nariu, tapdavo laisvas“.

Kodėl „Magdeburgo“?

Originalus šaltinis, kuriame apibrėžiama, kas yra Magdeburgo teisė, neišliko. Teisės istorikai užsiima šios konkrečios teisės rekonstrukcija iš išlikusių ir šiandien prieinamų šaltinių. Vilniaus miesto archyvas skaudžiai nukentėjo XVII a. viduryje įvykusios miesto okupacijos metu.

Miestų teisė „slinko“ iš Vakarų – Magdeburgui teisė buvo suteikta dar pirmojo tūkstantmečio pabaigoje, tačiau teisių ir privilegijų suteikinėjimo miestams „sprogimas“ įvyko XIII amžiuje. Vokiškosios miestų teisės iš pradžių pasiekė Lenkijos miestus iš kurių, savo ruožtu, pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Teisių pavadinimai būdavo kildinami nuo „motininio“ miesto, kuris savo teisę tarsi skolindavo kitam miestui. Štai, pavyzdžiui, Varniai buvo gavę Kulmo teisę, Klaipėdoje galiojo Liubeko teisė. Vis dėlto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsitvirtino Magdeburgo teisė.

Magdeburgo teisė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose galioti nustojo po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – tiesa, ne iš karto. Magdeburgijos galutinai likviduotos 1840 metais. Tais pačiais metais visoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje liovėsi galiojęs ir Trečiasis Lietuvos Statutas.

Sauliaus Žiūros nuotraukos