Menu
Viršuliškės – tai ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus menantis kaimas, ir svarbus Vilniaus radiofikacijos istorijos epizodas, ir išskirtinė Vilniaus žydų atminties vieta, taip pat – XX a. aštuntame dešimtmetyje pastatytas gyvenamasis rajonas – Vilniaus plėtros į vakarus rezultatas.
Perskaičius fotopasakojimą ir susipažinus su Viršulais virtualiai kviečiame pramankštinti kojas bei Viršuliškes patyrinėti patiems! Parodą „Kas į Viršulus?“ lydintis maršrutas pasiekiamas čia.
Va, mūsų sodas, sodyba, kur gyvenome Viršuliškėse, ten dabar jau duobė iškasta. Ten gi senelio fabrikas buvo, plytas, puodus gamino, ir ten, po žeme turėtų būti išlikusios tokios didelės krosnys, kur lydė šviną ir apliedavo paskui tuos puodus, nu tokie [emaliuoti]. Ten aikštėje prie namo, aš dar mažas buvau, plytų formos tokios buvo, duobė buvo tokia. Ten tokie geležiniai peiliai buvo, kaladė ir arklys aplink eidavo ratu ir molį mindavo. [...] tos plytų formos, įdėtas šviežias molis, o mes basi per tas plytas. Dziaduk tik pamato - „kieno pėda?“ ir traukia diržą iš karto. (Janusz G., gimė Viršuliškių kaime 1943)
Kaimo pavadinimas. Viršuliškių pavadinimo kilmė nėra iki galo aiški. Manoma, kad kadaise ši valda (kartu su Pilaitės dvaru) priklausė Astikų giminei, kurios keli atstovai naudojo prievardį Viršila. Pati Pilaitė seniau buvo vadinama Viršilų Suderve (Suderwa Wirszyłłów). Todėl ir kaimas galėjo būti pavadintas Viršuliškėmis.
Kaimo gyventojai. Viršuliškės buvo vienas didesnių vakarinių Vilniaus apylinkių kaimų. Pasak vieno šio kaimo gyventojo, kažkuriuo metu po Antrojo pasaulinio karo kaime buvo net 67 namai.
[Tie, kurie] kraustėsi iš sodybėlių, jie buvo dauguma lenkų tautybės. Kiek aš atsimenu, tai tik ta močiutė [iš kurios ėmiau pieną] ir kalbėjo su manim lietuviškai, o tie kur garažą nuomavo, ir šitie, kur šulinį turėjo, tai jie lenkiškai kalbėjo.
Pokaris. Siūlome palyginti du – 1949 ir 1967 m. – žemėlapius. 1949 m. žemėlapyje dar galime pamatyti senąją teritorijos struktūrą: kaimus, gyvenvietes, senuosius kelius ir vietovardžius, pavyzdžiui, Zameczek (Замечек), Zbrodnia (Сбродная). Pagrindiniai objektai: Pilaitės ir Buivydiškių tarybiniai ūkiai, Sudervės kapinių teritorija. 1967 m. žemėlapyje jau matome gerokai pasikeitusią situaciją. Viršuliškių kaimo šiaurinėje dalyje atsirado naujų pastatų, Zameczek tapo Pilaite (Пилайте), Zbrodnia tapo Lūžiais (Лужи). Taip pat galime pamatyti naujuosius kelius į Buivydiškes, Šaltūnų ir Lazdynų kaimus.
Senelis turėjo didžiulį namą. [...] Tėvas sakė, kad kai suaugęs vyras atsistoja, tai tokio didumo buvo langai, milžiniškas namas. [...] liko pamatai ir rūsys, o mes iš klėties pasidarėme namą. 80 metais mus nugriovė. [Iki tol ] Mes visą laiką gyvenome mūsų name. [...] visai geri laikai buvo, tėvas arklį turėjo, kelias kiaules, bulius [...]. Tai tikrai puikiai gyvenosi mums, ojej.
Miesto plėtra. Kaimo gyvenimą ėmė keisti Vilniaus plėtros planai. Po Lazdynų ir Karoliniškių numatyta statyti kitą rajoną, kuris suprojektuotas šiaurinėje Viršuliškių kaimo pusėje.
Senasis kelias. Senuose žemėlapiuose aiškiai matyti, kokiu keliu viršuliškiečiai keliavo į Vilnių. Kai kuriomis to kelio atkarpomis ir dabar galima pasivaikščioti. Senasis Pilaitės kelias kadaise ėjo pagrindine Viršuliškių kaimo gatve, kuri buvo maždaug dab. Viršuliškių skersgatvio vietoje. Toliau kelias sukosi šiek tiek šiauriau ir susijungė su dab. Tujų gatve. Eidami šia gatve tolyn į rytus, senuoju keliu pasieksime Žvėryną. Kai kuriose kelio vietose išliko senasis lauko riedulių grindinys.
Buvo tiktai obelys, sodai, kur jau tikrai galėjai nuspėti, kad čia būta namo. [...] bet jokių senų namų. Tiktai ką aš atsimenu, tai tą senąjį kelią, kuris vedė iš Buivydiškių į centrą, kur dabar miškelis. [...] Aš su tėvu ėjau, tėvas sako, čia senasis kelias, čia buvo kaimas ir jų obelys, bet jokio jokio trobesio nebuvo. Jau nebebuvo.
Kaimo kapinės. Stebuklingai išlikusias senojo Viršuliškių kaimo kapines šiandien supa daugiaaukščiai pastatai ir Vilniaus vakarinis aplinkkelis.
Kaimo pastatai. Net ir užbaigus naujojo Viršuliškių rajono statybą, išliko nemažai kaimo sodybų. Drastiškai jų skaičių sumažino antrojo troleibusų parko ir aplinkinės infrastruktūros statyba. Šiandien senojo kaimo pastatų dar yra Viršuliškių skersgatvyje, Karlo Gustavo Emilio Manerheimo gatvėje. Keletas vėlyvesnių kaimo namų tebestovi Tujų gatvėje kitapus Laisvės prospekto.
Šlapyne dabar pavirtusi kūdra šalia dab. Pilaitės prospekto aiškiai pavaizduota 1828 m. Pilaitės dvaro ir jam priklausančių teritorijų žemėlapyje. Bevardžiu upeliuku ji siejosi su Sudervės upeliu, kuris, vingiuodamas pro Gudelius, įteka į Nerį. Pokariu šioje kūdroje dar maudydavosi ir karosus gaudydavo Viršuliškių kaimo vaikai.
Spaudos rūmai. XX a. devinto dešimtmečio pradžioje Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas (LKP CK) pasiryžo vienam stambiausių projektų to meto Vilniuje. Ties Karoliniškių ir Viršuliškių riba, šalia senojo Viršuliškių kaimo, 1983–1986 m. buvo pastatyti Spaudos rūmai (archit. Jurijus Koninas, inž. Alfonsas Kanapeckas).
Į naujuosius Spaudos rūmus iš įvairių miesto vietų persikėlė visos valstybinių dienraščių ir žurnalų redakcijos. Gamybiniame korpuse įsikūrė didžiausia Lietuvoje spaustuvė.
Spaudos rūmų spaustuvė. Spaudos rūmų gamybiniame korpuse įrengtoje laikraščių, žurnalų, knygų bei kitų leidinių spaustuvėje buvo siekiama kuo labiau sutrumpinti spausdinimo laiką. Tai padaryti leido šešios naujos Rytų Vokietijoje pagamintos ofsetinės spaudos mašinos. Viena tokia mašina per valandą atspausdavo 70–72 tūkst. laikraščių egzempliorių.
Dalyvaudavom, buvom visi čia, va, draugiškai. Namuose darydavom sumuštinius karštus, termosus nešdavom [...]. Prie Spaudos rūmų, ant to bordiūro buvo visas tikras stalas padarytas.
Sausio 11-oji. 1991 m. sausio 11 d. 12 val. sovietų kariuomenė jėga užgrobė Spaudos rūmus. Per puolimą nukentėjo keli žmonės, vienas jų – sunkiai sužeistas. Tos dienos įvykių pėdsakai – sovietų karių kulkų padarytos žymės – vis dar matomos pastato sienoje virš pagrindinio įėjimo. 2022 m. balandį Kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė, kad Spaudos rūmų fasadas ir kulkų žymės yra istoriškai vertingos ir turi būti saugomos.
Atvažiavo tankai prie Spaudos rūmų, vieną sužeidė žmogų, šovė, pataikė į burną, bet nežuvo. Čekuolis buvo, aiškinosi čia. O paskui užėmė tuos rūmus ir tada jau naktį važiavo prie televizijos bokšto ir į Konarskio gatvę [...]. Aš prasibudau, televizorius veikia, uošvienė sako, jau prasidėjo. [...] tai apsirengiau ir ėjau, o ten vis šaudė ir šaudė prie bokšto. Tai, sakau, jau bokštas užimtas, tai prie Seimo nuėjau.
Erdvės skrydis. 1992 m. rugsėjo 4 d. prie Spaudos rūmų atidengta išeivijos dailininkės Elenos Urbaitis (1922–2006) Vilniaus miestui dovanota ir jos lėšomis pastatyta skulptūra „Erdvės skrydis“. Kūrinį pagal autorės eskizą įgyvendino skulptorius Vladas Kančiauskas (Viršuliškių g. 34 esančios skulptūros „Giesmė“ autorius). Šiuo metu „Erdvės skrydis“ yra Europos parke.
Spaustuvė „Vilspa“. Dar XIX a. žydų tautybės spaustuvininkų Rommų šeimos įsteigta spaustuvė, veikusi Šiaulių, o nuo 1900 m. – Šv. Dvasios gatvėje, buvo svarbus žydų leidybos centras. Šv. Dvasios gatvėje Rommų spaustuvė veikė iki 1940 m. nacionalizacijos, kai ji buvo reorganizuota į valstybinę spaustuvę „Vaizdas“. Tokiu pavadinimu spaustuvė veikė iki 1982 m. – tais metais jai suteiktas Motiejaus Šumausko vardas. 1989 m. spaustuvė dar kartą pakeitė pavadinimą ir iki 1995 m. veikė kaip „Viltis“. 1993 m. „Viltis“ iš Šv. Dvasios gatvės buvo perkelta į naują modernų pastatą Viršuliškėse. 1995 m. ji reorganizuota įkuriant akcinę bendrovę „Vilspa“ (Vilniaus spauda), kuri bankrutavo 2004-aisiais. „Vilspa“ pastato, buvusio Viršuliškių skersgatvyje, neliko apie 2009 m.
Troleibusų parkas. Vilniaus troleibusų istorija prasidėjo 1956 m., kai buvo įkurta Vilniaus troleibusų valdyba, nutiestas 7,8 km ilgio kontaktinis troleibusų tinklas, Antakalnyje pastatytas 25 troleibusams pritaikytas parkas . Tų pačių metų lapkričio 3 d. į miesto gatves išriedėjo pirmieji troleibusai maršrutu Antakalnis–Stotis. Po metų atidarytas antrasis maršrutas Stotis–Žvėrynas.
Sudervės kapinės. 1935 m. Vilniaus žydų bendruomenė ieškojo vietos naujoms kapinėms. Tų pačių metų vasarą ji įsigijo 20 hektarų teritoriją (ir teisę naudotis ja 150 metų) ant Šeškinės kalvų, netoli Dębówka (lenk. dąb – ąžuolas) kaimo. Žemę pardavė turtingi Vilniaus žemvaldžiai Pimonovai, kuriems tuo metu priklausė ir Pilaitės dvaras bei jo apylinkės. Tam, kad kapinės būtų taisyklingo stačiakampio formos, žydų bendruomenė įsigijo dar 2 hektarus žemės.
Palaidojimai. Po Antrojo pasaulinio karo pusė kapinių teritorijos miesto nutarimu buvo paskirta ne žydų tautybės žmonių palaidojimams, tačiau siena, skirianti žydų ir ne žydų kapines, atsirado tik 1997 m.
Antena. Prieš gerą dešimtmetį Viršuliškių panoramoje dar buvo galima išvysti iš miškelio kylančią 120 m aukščio anteną. Tai – buvusios radijo stoties Viršuliškėse antena.
Stotis. Modernistinį radijo stoties pastatą suprojektavo architektas Tadeuszas Eugeniuszas Łobosas. Statyba baigta 1939 m. vasarą – iškeltos dvi antenos, pastatas paruoštas naujo radijo siųstuvo montavimui, tačiau siųstuvas iš Varšuvos taip ir neatvežtas.
1944 m. liepą traukdamiesi iš Vilniaus vokiečių kariai nugriovė abu radijo stoties antenos stiebus. Po karo radijo stotis buvo
suremontuota, pastatytas naujas metalinis 120 m aukščio antenos stiebas. Radijo stotis pradėjo veikti 1945 m. gegužės 15 d. ir darbą tęsė iki pat 2012 m. spalio 28-osios.
Siųstuvai. Radijo stotis Viršuliškėse išsiskyrė ne tik aukštu antenos stiebu ir paslaptinga, neįžengiama teritorija, bet ir tuo, kad 1972 m. senieji sovietiniai „Uragan“ siųstuvai buvo pakeisti naujaisiais „Tesla“. Tik, žinoma, pagamintais ne Jungtinėse Valstijose, o tuometinėje Čekoslovakijoje.
Pradžia. 1973–1975 m. parengtas detalus Viršuliškių gyvenamojo rajono plano projektas (aut. Birutė Kasperavičienė ir Juozas Zinkevičius).
Atvažiavus iš Užupio, kur yra privatūs namukai, sodai, pirmas įspūdis man buvo toks šokas. Kaip koks Niujorkas – daugiaaukščiai namai! Mes tų daugiaaukščių namų nematę buvom, [...]. Aš atsimenu, va, kai į Karoliniškių kalvas pakilom, ir čia, staiga – kas čia? Kur mes čia atvažiavom?
60 tūkstančių gyventojų ir kino teatras. 1975 m. architektas Juozas Zinkevičius anonsavo, kad Viršuliškėse bus „pastatyta stambi pramoninių prekių parduotuvė, ATS [automatinės telefonų stoties pastatas], ryšių skyrius, vaistinė, buitinio aptarnavimo kombinatas, o kitoje Kosmonautų [dab. Laisvės] prospekto pusėje, būsimo parko teritorijoje, išaugs kultūros namai ir kino teatras. Kalvos viršūnėje numatyta valgyklos ir restorano pastatų kompleksas“. (Vakarinės naujienos, 1975 07 01)
O ką čia, jokių renginių nedarydavom. Mokykla, tie kas ką [paorganizuodavo], [kurie] į darželį ėjo, į mokyklą... Ne, čia nieko nebuvo niekada. Kiną į Lazdynus [važiuodavom žiūrėti].
Dangoraižiai. Netoli dabartinės Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Viršuliškių architektai buvo suplanavę penkis šešiolikaaukščius – aukščiausius rajono pastatus, kurie taip ir nepastatyti. Pirmieji už dvylikaaukščius aukštesni pastatai Viršuliškėse iškilo tik 2006 m. („Viršuliškių porelė“) visai kitoje vietoje.
Ant to kalno, kur bažnyčia dabar stovi, kažką kito planavo statyti, tikrai ne bažnyčią. Tėvas minėjo, kad ten turėjo statyti daugiabučius monolitinius ir tokius gana aukštus, bet nepastatė [...]. O vieta paruošta jau buvo, duobės iškastos, tai ilgainiui [...] gyventojai pradėjo nešti ten šiukšles, atsirado nelegalus savartynas.
Ozo gatvė. Pagal architektų sumanymą, Ozo gatvė turėjo eiti tiesiai per Sudervės kapines ir kirsti rajoną skersai. Dab. Šešuolių gatvė vadinosi Ozo gatve (ant 51 numeriu pažymėto namo Šešuolių ir Viršuliškių g. sankirtoje išlikusi gatvės lentelė) ir turėjo susijungti su didžiąja Ozo gatve, ateinančia iš Šeškinės.
Žinybiniai LSSR ryšių ministerijos daugiabučiai. 1986 m. susirašinėjimuose tarp Vilniaus miesto vykdomojo komiteto ir LSSR ryšių ministerijos aptinkame dar vieną neįgyvendintą Viršuliškių projektą. Buvo apskaičiuota, kad Viršuliškėse esančios radijo stoties teritorijoje (13,5 ha) galima būtų pastatyti maždaug 36 tūkst. kv. m gyvenamojo ploto arba apie 900 butų. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas LSSR ryšių ministerijai, kurios žinioje buvo radijo stoties infrastruktūra, siūlė iškelti stotį ir šiame kvartale iki 2000 m. pastatyti žinybinius ministerijos daugiabučius.
Naujosios Viršuliškės. 1976 m. gruodį naujuosius metus Viršuliškėse sutiko 756 pirmųjų naujakurių šeimos. Nors planuota rajono statybą užbaigti 1978 m., realybė buvo kitokia. Nauji pastatai Viršuliškėse kilo ir devintame dešimtmetyje, ir vėliau.
Man buvo labai liūdna, nu labai liūdna ir ilgu, tai aš nelabai čia prie ko ir prisirišus. Mano visos išeiginės, visos atostogos buvo Kupišky. [...] Nu man tragiškai buvo, aš verkiau gal mėnesį laiko namuose. [...] išėjau vieną sykį pasivaikščiot, tai neradau savo namų, man galva susisuko ir aš neradau namų.
1. Archit. Juozas Zinkevičius ir Birutė Kasperavičienė pasakoja apie Viršuliškių projektą, 1:31 min. ištrauka, 1976, kino žurnalas Tarybų Lietuva, kūrybinė grupė Liudgardas Maculevičius, Gediminas Skvarnavičius, Antanas Blyža, Vladimiras Kostiugovas, Juozas Matonis. Lietuvos kino centras.
2. Gyventojų surašymas, 1:22 min. ištrauka, 1979, kino žurnalas Tarybų Lietuva. Lietuvos kino centras
3. Naujųjų metų paštas, 1:58 min. ištrauka, 1978, Panorama. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos archyvas
4. Rajono sargyba, 1:13 min. ištrauka, 1980, kino žurnalas Tarybų Lietuva, kūrybinė grupė Antanas Blyža, Juozas Matonis, Bytautė Pajėdienė, Antanina Pavlova, Algirdas Tarvydas. Lietuvos kino centras
Prekybos centras. Kartu su gyvenamuoju rajonu suprojektuotas prekybos centras „Viršuliškės“ buvo pastatytas XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje. Nors šiandien geriau žinome apie vyresnius šio prekybos centro kolegas – lazdyniečių „Erfurtą“ ar Karoliniškių „Merkurijų“, „Kometą“ ir „Saturną“, prekybos centras „Viršuliškės“ tapo svarbiu rajono akcentu. Pastate taip pat buvo įsikūrusi kavinė ir alaus baras „Viršuliškės“.
Čia buvo pagrindinė parduotuvė [Viršuliškių prekybos centras] ir labai jau džiaugėmės, kai ji atsidarė.
Šalia pagrindinės Viršuliškių maisto parduotuvės, [...] buvo atskiras daržovių paviljonas. Kai vaikas buvau, mes ten eidavom pilstomų sulčių. Ir aš visuomet imdavau beržų sulčių, man [jos] būdavo pačios skaniausios.
Kai atvažiuodavo visas mano kaimas iš Kupiškio, tai mama visus priimdavo. Jau buvo pilnamečiai, tai visi varydavo į alaus barą. Kiek ten mes išgerdavom - po bokalą, po du gal, bet jau ten šurmulys būdavo nuo kalbų, pokalbių. Ten Juozas barmenas būdavo gerai pažįstamas. Ilgus metus jis ten dirbo, visus pažinojo. Labai smagus, pasitempęs.
Buitinio aptarnavimo kompleksas. 1979–1981 m. pastatytame komplekse, pasak to meto spaudos, turėjo būti paštas, taupomoji kasa, batų taisykla, laikrodžių taisykla, fotoaparatų remonto dirbtuvės, skalbinių surinkimo ir išdavimo punktas, cheminė valykla. Kažin ar tikrai taip ir buvo?
Gaidys. 1989 m. priešais buitinio aptarnavimo kompleksą pastatyta skulptoriaus Vlado Kančiausko (g. 1945) varinė skulptūra „Giesmė“. Tai didžiulis septynių metrų aukščio giedantis gaidys.
Mokyklos ir darželiai. 1977 m. rudenį atidaryta pirmoji Viršuliškių mokykla. Pirmais mokslo metais tuometinė 45-oji vidurinė (dab. Vilniaus Viršuliškių mokykla) pasveikino 760 mokinius, joje dirbo 42 pedagogai.
Atsimenu, jie [vaikai] žaisdavo ledo ritulį gatvėj, tai jų va toks buvo gyvenimas lauke. Ir dar prisimenu, kad tas namas, kur dabar priešais mūsų namą stovi, naujai pastatytas, ten buvo kalniukas. Tas kalniukas kiekvieną žiemą buvo pilnas vaikų – rogutės, slidės – ten tiršta buvo. Ir kai tą kalniuką nugriovė, pastatė pradžioje parduotuvę, po to tą namą, tai buvo baisi tragedija. Netekom kalniuko, netekom gražaus vaizdo pro langą.
Tai buvo tokia parduotuvė, kurioj buvo pardavinėjamos visokios atraižos, atliekos, kažkokie vinukai, medžio, odos, ir kažkokie keisti dalykai. Čia tokia mintis, matyt, buvo - ateik, nusipirk ir pasidaryk pats. [...] Aš studijavau Dailės akademijoje [...], tai man čia buvo rojus, o ne parduotuvė. Lina R. (atsikraustė apie 1979-80)
Madą kaip tik pradėjo statyti, kai mes atsikėlėm. Ten su eskalatorium eidavo visi pasivažinėt. Vienintelė vieta buvo. Aišku, po to apsauginis pradėjo vaikyti, kai pamatė, kad visos Viršuliškės eskalatorium važinėja.
Autobusas veždavo iki Katedros aikštės, [...]. Aišku, su tuo 11 būdavo, nežinia kiek ten jo gali [tekti] laukti - ir pusę valandos, ir 45 minutes, ir žiemą sušali visiškai. Kitą kartą, matydavai, autobusas važiuoja jau į aną galą, nu tai turėtų tuoj grįžti, bet jis prapuola, jis neatvažiuoja. Tai būdavo, jeigu labai šalta žiemą, sėdi į autobusą į priešingą pusę, nuvažiuoji į galą, ratu, tada vėl talonėlį turi mušti, jeigu neturi nuolatinio, ir tada grįžti. Greičiau nebūdavo, tik kad ne taip šalta.
O tada su pilnais maišais, su visokiais makaronais, pienais, su viskuo iš tenai [autobusų žiedo] iki čia [namų prie Viršuliškių mokyklos], ir iš ryto lapatai lapatai į tą autobusą.
Pentagonas. Viršuliškės turi savo pentagoną. 1989 m. šalia dab. Laisvės prospekto (Viršuliškių g. 36) pastatytuose masyviuose rūmuose įsikūrė Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti (rus. DOSAAF). Pasak tuometės spaudos, rūmuose turėjo veikti „draugijos radijo mokykla, ruošianti specialistus ginkluotosioms pajėgoms, taip pat ir liaudies ūkiui. Dvi klasės bus skirtos draugijos automokyklai […]. Rūsyje įrengta šaudykla. Šiame pastate taip pat įsikurs ir Viršuliškių mikrorajono biblioteka. […] Čia persikels ir draugijos CK aparatas, taip pat Vaikų aukštojo sportinio meistriškumo mokykla iš Plytinės gatvės.“ (Vakarinės naujienos, 1989 09 21)
Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. 1988 m. lapkričio 14 d. Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius įsteigė naują Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kuri apėmė naujuosius miesto rajonus: Viršuliškes, Justiniškes, Pašilaičius ir dalį Šeškinės. 1989 m. surengtas atviras architektūrinis konkursas parapijos bažnyčios projektui sukurti. Bažnyčiai numatytas tuščias sklypas Viršuliškėse tarp dab. Laisvės prospekto ir tuo metu dar planuotos nutiesti Ozo gatvės, šalia Sudervės kapinių.
Kai jau buvo pastatyta [pamatėm, kad] ji jau tokia negraži, kaip koks cechas, kaip gamykla kokia. Projektuose, brėžiniuose tai ji tokia graži [buvo]. Ar kas pinigus nusuko ar kaip, nežinau kodėl taip įvyko…
