Kas į Viršulus? Fotopasakojimas

2022 metų vasarą Vilniaus muziejus su jumis sveikinosi Viršuliškėse – viename mažiausių Vilniaus rajonų. Šia paroda pradėjome naują Vilniaus muziejaus tyrimų ciklą, skirtą tariamai neįdomiems Vilniaus rajonams. Viršuliškės – tai ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus menantis kaimas, ir svarbus Vilniaus radiofikacijos istorijos epizodas, ir išskirtinė Vilniaus žydų atminties vieta, taip pat – XX a. aštuntame dešimtmetyje pastatytas gyvenamasis rajonas – Vilniaus plėtros į vakarus rezultatas.
Tyrinėjant Viršuliškes svarbiausi buvo viršuliškiečiai – didelę parodos dalį sudaro anksčiau ir dabar čia gyvenančių žmonių prisiminimai bei istorijos. Perskaičius fotopasakojimą ir susipažinus su Viršulais virtualiai kviečiame pramankštinti kojas bei Viršuliškes patyrinėti patiems! Parodą „Kas į Viršulus?“ lydintis maršrutas pasiekiamas čia.

Viršuliškių kaimas

Viršuliškių kaimas 1944 m. liepos 11 d. aeorofotografijoje, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Va, mūsų sodas, sodyba, kur gyvenome Viršuliškėse, ten dabar jau duobė iškasta. Ten gi senelio fabrikas buvo, plytas, puodus gamino, ir ten, po žeme turėtų būti išlikusios tokios didelės krosnys, kur lydė šviną ir apliedavo paskui tuos puodus, nu tokie [emaliuoti]. Ten aikštėje prie namo, aš dar mažas buvau, plytų formos tokios buvo, duobė buvo tokia. Ten tokie geležiniai peiliai buvo, kaladė ir arklys aplink eidavo ratu ir molį mindavo. […] tos plytų formos, įdėtas šviežias molis, o mes basi per tas plytas. Dziaduk tik pamato – „kieno pėda?“ ir traukia diržą iš karto.

Janusz G., gimė Viršuliškių kaime 1943

Pilaitės palivarko planas, aut. Maciej Bobrowicz, 1785, skenuota kopija. Lietuvos nacionalinis muziejus

Pilaitės dvaro dalis. Kada tiksliai atsirado Viršuliškių kaimas, nėra žinoma, bet XVIII a. jis jau tikrai buvo: dokumentuose rašoma, kad 1784 m. kaimas Wierszuliszki priklausė Pilaitės parapijai ir Pilaitės dvarui, o šį tuo metu valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Vyskupo užsakymu buvo sudarytas Pilaitės dvaro planas, kuriame pavaizduotas ir Viršuliškių kaimas. Ilgą laiką kaimas buvo neatsiejama Pilaitės dvaro dalis. Manoma, kad Pilaitės dvaro teritorija galutinai susiformavo XVII a. pabaigoje, kuomet sunyko dar XVI a. pradžioje pastatyta pilis, priklausiusi Astikų giminei.

Pilaitės dvaro ir jam priklausančių teritorijų žemėlapis, aut. Jan Szantyr, 1828, skenuota kopija. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Kaimo pavadinimas. Viršuliškių pavadinimo kilmė nėra iki galo aiški. Manoma, kad kadaise ši valda (kartu su Pilaitės dvaru) priklausė Astikų giminei, kurios keli atstovai naudojo prievardį Viršila. Pati Pilaitė seniau buvo vadinama Viršilų Suderve (Suderwa Wirszyłłów). Todėl ir kaimas galėjo būti pavadintas Viršuliškėmis. Esama legendos, kad labai seniai gyveno toks turtingas ponas, turėjęs tris dukras. Padalijo jis savo žemes į tris dalis ir atidavė dukroms: Justinai – Justiniškes, Karolinai – Karoliniškes, o Uršulei – Viršuliškes.

Vilniaus rajono žemėlapio fragmentas, Wojskowy Instytut Geograficzny, 1925, skenuota kopija. Biblioteka Narodowa

Kaimo gyventojai. Viršuliškės buvo vienas didesnių vakarinių Vilniaus apylinkių kaimų. Pasak vieno šio kaimo gyventojo, kažkuriuo metu po Antrojo pasaulinio karo kaime buvo net 67 namai. Absoliuti dauguma Viršuliškių kaimo gyventojų kalbėjo lenkiškai. Daugelis jų 1946–1947 m. buvo primygtinai skatinami palikti savo namus ir išvyko į Lenkiją. 1955 m. kaimas tapo Vilniaus miesto dalimi, o kaimo statusas panaikintas 1969 m.

[Tie, kurie] kraustėsi iš sodybėlių, jie buvo dauguma lenkų tautybės. Kiek aš atsimenu, tai tik ta močiutė [iš kurios ėmiau pieną] ir kalbėjo su manim lietuviškai, o tie kur garažą nuomavo, ir šitie, kur šulinį turėjo, tai jie lenkiškai kalbėjo.

M. Ž., atsikraustė 1977

Pokaris. Siūlome palyginti du – 1949 ir 1967 m. – žemėlapius. 1949 m. žemėlapyje dar galime pamatyti senąją teritorijos struktūrą: kaimus, gyvenvietes, senuosius kelius ir vietovardžius, pavyzdžiui, Zameczek (Замечек), Zbrodnia (Сбродная). Pagrindiniai objektai: Pilaitės ir Buivydiškių tarybiniai ūkiai, Sudervės kapinių teritorija. 1967 m. žemėlapyje jau matome gerokai pasikeitusią situaciją. Viršuliškių kaimo šiaurinėje dalyje atsirado naujų pastatų, Zameczek tapo Pilaite (Пилайте), Zbrodnia tapo Lūžiais (Лужи). Taip pat galime pamatyti naujuosius kelius į Buivydiškes, Šaltūnų ir Lazdynų kaimus.

Viršuliškių kaimas ir jo apylinkės 1949 ir 1967 m. Vilniaus rajono karinių žemėlapių fragmentai, skenuota kopija. Geoportal.lt

Senelis turėjo didžiulį namą. […] Tėvas sakė, kad kai suaugęs vyras atsistoja, tai tokio didumo buvo langai, milžiniškas namas. […] liko pamatai ir rūsys, o mes iš klėties pasidarėme namą. 80 metais mus nugriovė. [Iki tol ] Mes visą laiką gyvenome mūsų name. […] visai geri laikai buvo, tėvas arklį turėjo, kelias kiaules, bulius […]. Tai tikrai puikiai gyvenosi mums, ojej.

Janusz G., gimė Viršuliškių kaime 1943

Miesto plėtra. Kaimo gyvenimą ėmė keisti Vilniaus plėtros planai. Po Lazdynų ir Karoliniškių numatyta statyti kitą rajoną, kuris suprojektuotas šiaurinėje Viršuliškių kaimo pusėje. 1973 m. nuspręsta nugriauti 38 Viršuliškių kaimo pastatus, trukdančius naujojo rajono statybai. Po dvejų metų atėjo kitas kaimo griovimo etapas – 1975 m. nugriauta dar 60 statinių. Užbaigus didžiąsias Viršuliškių rajono statybas, daugiausia senojo kaimo namų išliko ties dab. Viršuliškių skersgatviu. Tačiau po 1990 m., vis sparčiau vystant teritoriją aplink Spaudos rūmus, kaimo reliktai toliau nyko. Dabar senųjų sodybinių kaimo sklypų su individualiais namais – vos dešimt.

Viršuliškių gyvenvietė prie Vilniaus, fot. Antanas Garunkštis, 1970, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Viršuliškių kaimo reliktai

Senasis kelias. Senuose žemėlapiuose aiškiai matyti, kokiu keliu viršuliškiečiai keliavo į Vilnių. Kai kuriomis to kelio atkarpomis ir dabar galima pasivaikščioti. Senasis Pilaitės kelias kadaise ėjo pagrindine Viršuliškių kaimo gatve, kuri buvo maždaug dab. Viršuliškių skersgatvio vietoje. Toliau kelias sukosi šiek tiek šiauriau ir susijungė su dab. Tujų gatve. Eidami šia gatve tolyn į rytus, senuoju keliu pasieksime Žvėryną. Kai kuriose kelio vietose išliko senasis lauko riedulių grindinys. Iki nutiesiant dab. Teodoro Narbuto gatvę (1976), autobusai į Viršuliškes kursuodavo senuoju keliu. Prieš 1960 m. atidarytas 32 autobuso maršrutas Žvėrynas–Buivydiškės (per Viršuliškes), kurio trasa ėjo senuoju keliu į Viršuliškes, Tujų gatve ir Viršuliškių skersgatviu.

Buvo tiktai obelys, sodai, kur jau tikrai galėjai nuspėti, kad čia būta namo. […] bet jokių senų namų. Tiktai ką aš atsimenu, tai tą senąjį kelią, kuris vedė iš Buivydiškių į centrą, kur dabar miškelis. […] Aš su tėvu ėjau, tėvas sako, čia senasis kelias, čia buvo kaimas ir jų obelys, bet jokio jokio trobesio nebuvo. Jau nebebuvo.

Lina R., atsikraustė apie 1979–1980

Senojo kelio trasa Pilaitė–Žvėrynas, aerofotografija, 2019, skenuota kopija. Erdvinis.vilnius.lt

Senojo kelio Pilaitė–Žvėrynas vieta, fot. Laurynas Skeisgiela, 2022. Vilniaus muziejus

Senosios Viršuliškių kaimo kapinės, fot. Laurynas Skeisgiela, 2022. Vilniaus muziejus

Kaimo kapinės. Stebuklingai išlikusias senojo Viršuliškių kaimo kapines šiandien supa daugiaaukščiai pastatai ir Vilniaus vakarinis aplinkkelis. Tikėtina, kad greta buvusio kaimo tebesančios kapinės atsirado kartu su kaimu. Pagal išlikusius antkapius ir kryžius matyti, kad jose buvo laidojama iki XX a. vidurio. Dauguma čia palaidotų žmonių gyveno Viršuliškių kaime. Pavyzdžiui, gausios vietinės Gawerskių (Gawerscy) šeimos atstovai, kurių kapus galima aplankyti ir šiandien. Pasak vieno šios giminės atstovo, uždarius kapines daugelis perkėlė savo artimųjų palaikus kitur.

Kaimo pastatai. Net ir užbaigus naujojo Viršuliškių rajono statybą, išliko nemažai kaimo sodybų. Drastiškai jų skaičių sumažino antrojo troleibusų parko ir aplinkinės infrastruktūros statyba. Šiandien senojo kaimo pastatų dar yra Viršuliškių skersgatvyje, Karlo Gustavo Emilio Manerheimo gatvėje. Keletas vėlyvesnių kaimo namų tebestovi Tujų gatvėje kitapus Laisvės prospekto. 

Tolumoje – naujas Viršuliškių rajonas, pirmame plane – senasis Viršuliškių kaimas, fot. Gediminas Svitojus, 1977, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Kūdra šalia dab. Pilaitės prospekto, fot. Laurynas Skeisgiela, 2022. Vilniaus muziejus

Viršuliškių vandenys. Šlapyne dabar pavirtusi kūdra šalia dab. Pilaitės prospekto aiškiai pavaizduota 1828 m. Pilaitės dvaro ir jam priklausančių teritorijų žemėlapyje. Bevardžiu upeliuku ji siejosi su Sudervės upeliu, kuris, vingiuodamas pro Gudelius, įteka į Nerį. Pokariu šioje kūdroje dar maudydavosi ir karosus gaudydavo Viršuliškių kaimo vaikai. Dar dvi kūdros buvo šiaurinėje Viršuliškių kaimo dalyje. Vieną jų galima pamatyti Karlo Gustavo Emilio Manerheimo gatvėje. Trečiosios Viršuliškių kūdros vietoje šiuo metu stovi troleibusų parko administracinis pastatas.

Viršuliškės – spaudos centras

Spaudos rūmų statyba, fot. Antanas Grinčelaitis, 1982, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Spaudos rūmai. XX a. devinto dešimtmečio pradžioje Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas (LKP CK) pasiryžo vienam stambiausių projektų to meto Vilniuje. Ties Karoliniškių ir Viršuliškių riba, šalia senojo Viršuliškių kaimo, 1983–1986 m. buvo pastatyti Spaudos rūmai (archit. Jurijus Koninas, inž. Alfonsas Kanapeckas). Statyba vyko etapais: pirmiausia – 20 aukštų laikraščių, žurnalų  ir  leidyklų   pastatas;  vėliau  –  gamybinis  korpusas,  sandėliai, garažai, 200 vietų valgykla ir 500 vietų konferencijų salė. Į naujuosius Spaudos rūmus iš įvairių miesto vietų persikėlė visos valstybinių dienraščių ir žurnalų redakcijos. Gamybiniame korpuse įsikūrė didžiausia Lietuvoje spaustuvė. Pirmieji laikraščiai buvo pradėti spausdinti 1984 m., net nepabaigus statybų.

Spaudos rūmų spaustuvė. Spaudos rūmų gamybiniame korpuse įrengtoje laikraščių, žurnalų, knygų bei kitų leidinių spaustuvėje buvo siekiama kuo labiau sutrumpinti spausdinimo laiką. Tai padaryti leido šešios naujos Rytų Vokietijoje pagamintos ofsetinės spaudos mašinos. Viena tokia mašina per valandą atspausdavo 70–72 tūkst. laikraščių egzempliorių. Spaustuvė dirbo dieną ir naktį. Tą pačią dieną spaustuvėje buvo spausdinami net 23 pavadinimų laikraščiai, o bendras vienos dienos tiražas siekė 2 milijonus. Tam kasdien reikėjo apie 45 tonų popieriaus. Šioje spaustuvėje taip pat buvo spausdinami laikraščiai, skirti Kaliningrado sričiai

Statyba ir architektūra, 1987, Nr. 8. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Sovietų kariuomenės tankai prie Spaudos rūmų, fot. Alfredas Girdziušas, 1991, skenuota kopija. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Dalyvaudavom, buvom visi čia, va, draugiškai. Namuose darydavom sumuštinius karštus, termosus nešdavom […]. Prie Spaudos rūmų, ant to bordiūro buvo visas tikras stalas padarytas.

R. L., atsikraustė 1977

Sausio 11-oji. 1991 m. sausio 11 d. 12 val. sovietų kariuomenė jėga užgrobė Spaudos rūmus. Per puolimą nukentėjo keli žmonės, vienas jų – sunkiai sužeistas. Tos dienos įvykių pėdsakai – sovietų karių kulkų padarytos žymės – vis dar matomos pastato sienoje virš pagrindinio įėjimo. 2022 m. balandį Kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė, kad Spaudos rūmų fasadas ir kulkų žymės yra istoriškai vertingos ir turi būti saugomos.

Atvažiavo tankai prie Spaudos rūmų, vieną sužeidė žmogų, šovė, pataikė į burną, bet nežuvo. Čekuolis buvo, aiškinosi čia. O paskui užėmė tuos rūmus ir tada jau naktį važiavo prie televizijos bokšto ir į Konarskio gatvę […]. Aš prasibudau, televizorius veikia, uošvienė sako, jau prasidėjo. […] tai apsirengiau ir ėjau, o ten vis šaudė ir šaudė prie bokšto. Tai, sakau, jau bokštas užimtas, tai prie Seimo nuėjau.

Vilius Š., atsikraustė 1977

Elena Urbaitis, „Erdvės skrydis“, 1992, skenuotos kopijos. Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Erdvės skrydis. 1992 m. rugsėjo 4 d. prie Spaudos rūmų atidengta išeivijos dailininkės Elenos Urbaitis (1922–2006) Vilniaus miestui dovanota ir jos lėšomis pastatyta skulptūra „Erdvės skrydis“. Kūrinį pagal autorės eskizą įgyvendino skulptorius Vladas Kančiauskas (Viršuliškių g. 34 esančios skulptūros „Giesmė“ autorius). Šiuo metu „Erdvės skrydis“ yra Europos parke.

Spaustuvės „Vilspa“ teritorijos aerofotografijos, 2005–2020, skenuotos kopijos. Geoportal.lt

Spaustuvė „Vilspa“. Dar XIX a. žydų tautybės spaustuvininkų Rommų šeimos įsteigta spaustuvė, veikusi Šiaulių, o nuo 1900 m. – Šv. Dvasios gatvėje, buvo svarbus žydų leidybos centras. Šv. Dvasios gatvėje Rommų spaustuvė veikė iki 1940 m. nacionalizacijos, kai ji buvo reorganizuota į valstybinę spaustuvę „Vaizdas“. Tokiu pavadinimu spaustuvė veikė iki 1982 m. – tais metais jai suteiktas Motiejaus Šumausko vardas. 1989 m. spaustuvė dar kartą pakeitė pavadinimą ir iki 1995 m. veikė kaip „Viltis“. 1993 m. „Viltis“ iš Šv. Dvasios gatvės buvo perkelta į naują modernų pastatą Viršuliškėse. 1995 m. ji reorganizuota įkuriant akcinę bendrovę „Vilspa“ (Vilniaus spauda), kuri bankrutavo 2004-aisiais. „Vilspa“ pastato, buvusio Viršuliškių skersgatvyje, neliko apie 2009 m.

Troleibusų parkas. Vilniaus troleibusų istorija prasidėjo 1956 m., kai buvo įkurta Vilniaus troleibusų valdyba, nutiestas 7,8 km ilgio kontaktinis troleibusų tinklas, Antakalnyje pastatytas 25 troleibusams pritaikytas parkas . Tų pačių metų lapkričio 3 d. į miesto gatves išriedėjo pirmieji troleibusai maršrutu Antakalnis–Stotis. Po metų atidarytas antrasis maršrutas Stotis–Žvėrynas. Prie Viršuliškių troleibusai priartėjo tik po dvidešimties metų: 1977 m. pradžioje 16 ir 18 maršrutų troleibusai pradėjo važiuoti iki dab. Laisvės prospekto susikirtimo su pagrindine Viršuliškių kaimo gatve. Galiausiai, miestui plečiantis ir vis didėjant keleivių srautams, buvo nuspręsta statyti naują troleibusų parką gerokai apkarpyto Viršuliškių kaimo vietoje. Antrasis troleibusų parkas atidarytas 1985 m. gruodžio 25 dieną. Jis galėjo aptarnauti 150 troleibusų.

Antrasis troleibusų parkas Viršuliškėse, fot. Antanas Grinčelaitis, 1986, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Būsimųjų Viršuliškių teritorija, Sudervės kapinės ir radijo stotis 1944 m. liepos 11 d. aeorofotografijoje, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Sudervės kapinės. 1935 m. Vilniaus žydų bendruomenė ieškojo vietos naujoms kapinėms. Tų pačių metų vasarą ji įsigijo 20 hektarų teritoriją (ir teisę naudotis ja 150 metų) ant Šeškinės kalvų, netoli Dębówka (lenk. dąb – ąžuolas) kaimo. Žemę pardavė turtingi Vilniaus žemvaldžiai Pimonovai, kuriems tuo metu priklausė ir Pilaitės dvaras bei jo apylinkės. Tam, kad kapinės būtų taisyklingo stačiakampio formos, žydų bendruomenė įsigijo dar 2 hektarus žemės. Netrukus prasidėjo paruošiamieji darbai – lygintas gruntas, teritorija aptverta aklina tvora, tačiau 1940 m. kapinės dar nebuvo įrengtos. Antrojo pasaulinio karo metais šiose kapinėse pradėti laidoti Vilniaus geto kaliniai.

Kairėje: Vilniaus Gaono mauzoliejus Sudervės žydų kapinėse. Dešinėje: Antkapis, ant kurio žydų tautybės žmonių pavardės su lietuviškomis galūnėmis užrašytos rusų kalba, Sudervės žydų kapinės. Fot. Laurynas Skeisgiela, 2022. Vilniaus muziejus

Palaidojimai. Po Antrojo pasaulinio karo pusė kapinių teritorijos miesto nutarimu buvo paskirta ne žydų tautybės žmonių palaidojimams, tačiau siena, skirianti žydų ir ne žydų kapines, atsirado tik 1997 m. Į šias kapines iš Užupio žydų kapinių buvo perkeltas atminimo maldos (Kadišo) akmuo, gydytojo Cemacho Šabado, jo žmonos ir sūnaus palaikai, paminklai-kenotafai geto pasipriešinimo organizacijos dalyviams. Taip pat į Sudervės žydų kapines iš Užupio kapinių 1963 m. perkeltas Vilniaus Gaono ir jo šeimos kapas, prieš tai buvęs Šnipiškių žydų kapinėse (dab. Sporto rūmų apylinkės)
  1. Įėjimas
  2. Administracinis planas
  3. Atminimo maldos (Kadišo) akmuo
  4. 1905 m. revoliucijos aukų kapai
  5. Paminklas Holokausto aukoms
  6. Vilniaus geto kalinių palaidojimo vieta
  7. Paminklas Vilniaus gete kalėjusiems mokytojams
  8. Paminklas 1941–1942 m. Vilniaus geto aukoms
  9. Vilniaus vyriausiojo rabino Chaimo Šifrino kapas
  10. Vilniaus Gaono kapas-mauzoliejus
  11. Cemacho Šabado kapas
  12. Paminklas vaikų akcijos aukoms
  13. Vilniaus vyriausiojo rabino Jehudos-Menachemo Rabinovičiaus kapas
  14. Sugadintų Toros ritinių palaidojimo vieta
  15. Paminklas Anykščių geto aukoms
  16. Kultūros veikėjų ir organizacijos „Bund“ narių kapai

Radijo stotis Tujų gatvėje

Antena. Prieš gerą dešimtmetį Viršuliškių panoramoje dar buvo galima išvysti iš miškelio kylančią 120 m aukščio anteną. Tai – buvusios radijo stoties Viršuliškėse antena. Stotis pastatyta prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1937 m. pradžioje buvo nuspręsta įrengti naują radijo stotį Viršuliškių kaimo pakraštyje esančioje Kryžinėje (Krzyżówka).

Vilniaus panorama (fragmentas). Tolumoje matyti du Viršuliškių radijo stoties antenų stiebai, kurie po metų bus nugriauti, fot. Walter Engelhardt, 1943, skenuota kopija. Deutsche Fotothek

Radijo stotis Viršuliškėse, fot. Jan Bułhak, 1944, skenuota kopija. Lietuvos nacionalinis muziejus

Stotis. Modernistinį radijo stoties pastatą suprojektavo architektas Tadeuszas Eugeniuszas Łobosas. Statyba baigta 1939 m. vasarą – iškeltos dvi antenos, pastatas paruoštas naujo radijo siųstuvo montavimui, tačiau siųstuvas iš Varšuvos taip ir neatvežtas. 1944 m. liepą traukdamiesi iš Vilniaus vokiečių kariai nugriovė abu  radijo  stoties  antenos  stiebus. Po karo radijo stotis  buvo suremontuota, pastatytas naujas metalinis 120 m aukščio antenos stiebas. Radijo stotis pradėjo veikti 1945 m. gegužės 15 d. ir darbą tęsė iki pat 2012 m. spalio 28-osios. 1991 m. sausį radijo stoties pastatas taip pat buvo užimtas sovietų karių.

Radijo stoties Viršuliškėse pastatas ir teritorija, fot. Sigitas Žilionis, 2012, skenuotos kopijos. Sigito Žilionio nuosavybė

50 kW radijo siųstuvas „Tesla“ I aukšte ir radijo siųstuvų valdymo pultas, fot. Sigitas Žilionis, 2001, skenuotos kopijos. Sigito Žilionio nuosavybė

Siųstuvai. Radijo stotis Viršuliškėse išsiskyrė ne tik aukštu antenos stiebu ir paslaptinga, neįžengiama teritorija, bet ir tuo, kad 1972 m. senieji sovietiniai „Uragan“ siųstuvai buvo pakeisti naujaisiais „Tesla“. Tik, žinoma, pagamintais ne Jungtinėse Valstijose, o tuometinėje Čekoslovakijoje.

Viršuliškės projektuose

Pradžia. 1973–1975 m. parengtas detalus Viršuliškių gyvenamojo rajono plano projektas (aut. Birutė Kasperavičienė ir Juozas Zinkevičius). Rajonas planuotas kaip vientisas urbanistinis-architektūrinis kompleksas, sudarytas iš stambiaplokščių namų, kurie jungiami į lanko formos grupes, o šie sujungti ažūrinėmis sienelėmis su dengtu praėjimu. Ažūrinių sienelių eilės tapo 1975 m. pradėtų statyti Viršuliškių rajono skiriamuoju ženklu. Vienas iš Viršuliškių architektų – Juozas Zinkevičius – taip pristatė naująjį rajoną: „Penkių ir devynių aukštų įvairaus ilgio gyvenamieji namai […] sudarys junginius, kurie lūždami per sujungimus 45 laipsnių kampu, formuos pusiau uždaras kompozicijas. Toks namų jungimas leidžia prisitaikyti prie esamo reljefo ir suteikia rajonui naują, savitą architektūrinį-kompozicinį charakterį.“ (Vakarinės naujienos, 1975 07 01)

Vilniaus miesto Viršuliškių gyvenamojo rajono schema, archit. Birutė Kasperavičienė, Juozas Zinkevičius, 1975, skaitmeninė kopija. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Vilniaus miestų statybos projektavimo instituto architektai Birutė Kasperavičienė ir Juozas Zinkevičius prie Viršuliškių rajono maketo, fot. Algis Palionis, 1975, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Viršuliškių architektai. Pagrindinė Viršuliškių projekto autorė – architektė Birutė Kasperavičienė (1926–1976). Darbšti ir produktyvi kūrėja prisidėjo prie daugelio žinomų Vilniaus architektūrinių projektų. Iš svarbesnių architektės darbų galima paminėti 93–99 numeriais pažymėtų namų kvartalą (1951–1963) Antakalnio gatvėje, iš dalies įgyvendintą kvartalą Savanorių prospekte, tarp Gerosios Vilties ir Vinco Pietario gatvių (1957–1964), ir kvartalą tarp Šilo tilto ir Kareivių gatvės (upės pusėje) Žirmūnuose (1964–1967). Po Birutės Kasperavičienės mirties 1976 m. buvo svarstoma jos vardu pavadinti kurią nors Viršuliškių gyvenamojo rajono gatvę.

Dekoratyvinio horeljefo Viršuliškių ir Justiniškių stambiaplokščių namų sienose replika, skulpt. Lukas Juščius, gipsas, 2021. Autoriaus nuosavybė

Atvažiavus iš Užupio, kur yra privatūs namukai, sodai, pirmas įspūdis man buvo toks šokas. Kaip koks Niujorkas – daugiaaukščiai namai! Mes tų daugiaaukščių namų nematę buvom, […]. Aš atsimenu, va, kai į Karoliniškių kalvas pakilom, ir čia, staiga – kas čia? Kur mes čia atvažiavom?

Aida K., atsikraustė 1977

60 tūkstančių gyventojų ir kino teatras. 1975 m. architektas Juozas Zinkevičius anonsavo, kad Viršuliškėse bus „pastatyta stambi pramoninių prekių parduotuvė, ATS [automatinės telefonų stoties pastatas], ryšių skyrius, vaistinė, buitinio aptarnavimo kombinatas, o kitoje Kosmonautų [dab. Laisvės] prospekto pusėje, būsimo parko teritorijoje, išaugs kultūros namai ir kino teatras. Kalvos viršūnėje numatyta valgyklos ir restorano pastatų kompleksas“ (Vakarinės naujienos, 1975 07 01). Viršuliškės yra vienas mažiausių miesto rajonų – jame suprojektuoti butai 25 tūkstančiams gyventojų (pavyzdžiui, Justiniškėse – 45 tūkstančiams gyventojų). Nors 1971 m. spaudoje skelbta, kad Viršuliškės bus kaip tik vienas didžiausių Vilniaus rajonų, kuriame gyvens 60 tūkstančių žmonių.

O ką čia, jokių renginių nedarydavom. Mokykla, tie kas ką [paorganizuodavo], [kurie] į darželį ėjo, į mokyklą… Ne, čia nieko nebuvo niekada. Kiną į Lazdynus [važiuodavom žiūrėti].

Eugenija S., atsikraustė 1977

Viršuliškių statyba, fot. Antanas Grinčelaitis, 1977, skenuota kopija. Lietuvos valstybės centrinis archyvas

Vilniaus miesto Viršuliškių gyvenamojo rajono schema (fragmentas), archit. Birutė Kasperavičienė, Juozas Zinkevičius, 1975, skaitmeninė kopija. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Dangoraižiai. Netoli dabartinės Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Viršuliškių architektai buvo suplanavę penkis šešiolikaaukščius – aukščiausius rajono pastatus, kurie taip ir nepastatyti. Pirmieji už dvylikaaukščius aukštesni pastatai Viršuliškėse iškilo tik 2006 m. („Viršuliškių porelė“) visai kitoje vietoje.

Ant to kalno, kur bažnyčia dabar stovi, kažką kito planavo statyti, tikrai ne bažnyčią. Tėvas minėjo, kad ten turėjo statyti daugiabučius monolitinius ir tokius gana aukštus, bet nepastatė […]. O vieta paruošta jau buvo, duobės iškastos, tai ilgainiui […] gyventojai pradėjo nešti ten šiukšles, atsirado nelegalus savartynas.

J. J., atsikraustė 1976

Vilniaus miesto Viršuliškių gyvenamojo rajono detalaus plano projektas, archit. Birutė Kasperavičienė, Juozas Zinkevičius, 1975, skenuota kopija. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Dvi Ozo gatvės atkarpos Vilniaus žemėlapyje (fragmentas), Vilnius: miestas, senamiestis, apylinkės, 1997, skenuota kopija. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Ozo gatvė. Pagal architektų sumanymą, Ozo gatvė turėjo eiti tiesiai per Sudervės kapines ir kirsti rajoną skersai. Dab. Šešuolių gatvė vadinosi Ozo gatve (ant 51 numeriu pažymėto namo Šešuolių ir Viršuliškių g. sankirtoje išlikusi gatvės lentelė) ir turėjo susijungti su didžiąja Ozo gatve, ateinančia iš Šeškinės. Statant rajoną gatvė nenutiesta, tačiau prie šio projekto sugrįžta 1989 metais. Tuomet, protestuodami prieš gatvės tiesimą, Viršuliškių gyventojai surinko per 3 000 parašų ir juos įteikė Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui.

Gyventojai teigė, kad numatoma Ozo gatvės trasa „nepataisomai ir galutinai nuniokos Viršuliškių gyvenamąjį rajoną: bus kertamas platus ruožas miško, kuriame prisiglaudusios dvejos kapinės, sunaikintas ką tik įrengtas skveras“ (Vakarinės naujienos, 1989 05 19) . Gyventojų balsas buvo išgirstas, dvi Ozo gatvės atkarpos nebuvo sujungtos ir kurį laiką Vilniuje buvo keistai perkirsta Ozo gatvė. Galiausiai 2012 m. Viršuliškėse buvusi Ozo gatvės dalis pervadinta Šešuolių gatve.

Gyvenamojo kvartalo Viršuliškių radijo stoties teritorijoje generalinis planas, 1986, skenuota kopija. Vilniaus regioninis valstybės archyvas

Žinybiniai LSSR ryšių ministerijos daugiabučiai. 1986 m. susirašinėjimuose tarp Vilniaus miesto vykdomojo komiteto ir LSSR ryšių ministerijos aptinkame dar vieną neįgyvendintą Viršuliškių projektą. Buvo apskaičiuota, kad Viršuliškėse esančios radijo stoties teritorijoje (13,5 ha) galima būtų pastatyti maždaug 36 tūkst. kv. m gyvenamojo ploto arba apie 900 butų. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas LSSR ryšių ministerijai, kurios žinioje buvo radijo stoties infrastruktūra, siūlė iškelti stotį ir šiame kvartale iki 2000 m. pastatyti žinybinius ministerijos daugiabučius.

Naujosios Viršuliškės. 1976 m. gruodį naujuosius metus Viršuliškėse sutiko 756 pirmųjų naujakurių šeimos. Nors planuota rajono statybą užbaigti 1978 m., realybė buvo kitokia. Nauji pastatai Viršuliškėse kilo ir devintame dešimtmetyje, ir vėliau.

Man buvo labai liūdna, nu labai liūdna ir ilgu, tai aš nelabai čia prie ko ir prisirišus. Mano visos išeiginės, visos atostogos buvo Kupišky. […] Nu man tragiškai buvo, aš verkiau gal mėnesį laiko namuose. […] išėjau vieną sykį pasivaikščiot, tai neradau savo namų, man galva susisuko ir aš neradau namų.

Nida A., atsikraustė iš Kupiškio 1977

Viršuliškės, fot. Regina Gaušienė, 1978, skenuota kopija. Reginos Gaušienės nuosavybė

Viršuje: PC „Viršuliškės“, fot. Algirdas Sabaliauskas, 1981, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Apačioje: Viena iš prekybos centro „Viršuliškės“ prekybos salių, fot. Algis Palionis, 1978, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Prekybos centras. Kartu su gyvenamuoju rajonu suprojektuotas prekybos centras „Viršuliškės“ buvo pastatytas XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje. Nors šiandien geriau žinome apie vyresnius šio prekybos centro kolegas – lazdyniečių „Erfurtą“ ar Karoliniškių „Merkurijų“, „Kometą“ ir „Saturną“, prekybos centras „Viršuliškės“ tapo svarbiu rajono akcentu. Pastate taip pat buvo įsikūrusi kavinė ir alaus baras „Viršuliškės“. 1993 m. prekybos centrą įsigijo „Vilniaus prekyba“ ir netrukus čia įkūrė parduotuvę „Minima“ (vėliau „Maxima“). 2012 m. pastatas nugriautas ir tų pačių metų pabaigoje atidaryta nauja, tris kartus didesnė „Maxima“.

Čia buvo pagrindinė parduotuvė [Viršuliškių prekybos centras] ir labai jau džiaugėmės, kai ji atsidarė.

Gediminas V., atsikraustė 1977

Šalia pagrindinės Viršuliškių maisto parduotuvės, […] buvo atskiras daržovių paviljonas. Kai vaikas buvau, mes ten eidavom pilstomų sulčių. Ir aš visuomet imdavau beržų sulčių, man [jos] būdavo pačios skaniausios.

J. J., atsikraustė 1976

Prekybos centre „Viršuliškės“ įsikūrusio alaus baro ir kavinės interjerų fragmentai, fot. Jonas Juknevičius, 1979, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Kai atvažiuodavo visas mano kaimas iš Kupiškio, tai mama visus priimdavo. Jau buvo pilnamečiai, tai visi varydavo į alaus barą. Kiek ten mes išgerdavom – po bokalą, po du gal, bet jau ten šurmulys būdavo nuo kalbų, pokalbių. Ten Juozas barmenas būdavo gerai pažįstamas. Ilgus metus jis ten dirbo, visus pažinojo. Labai smagus, pasitempęs.

Nida A., atsikraustė iš Kupiškio 1977

Buitinio aptarnavimo kompleksas. 1979–1981 m. pastatytame komplekse, pasak to meto spaudos, turėjo būti paštas, taupomoji kasa, batų taisykla, laikrodžių taisykla, fotoaparatų remonto dirbtuvės, skalbinių surinkimo ir išdavimo punktas, cheminė valykla. Kažin ar tikrai taip ir buvo?

Buitinio aptarnavimo kompleksas Viršuliškėse, fot. Algirdas Sabaliauskas, 1981, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Vlado Kančiausko skulptūra „Giesmė“, fot. Jurgis Atroškevičius, 2022, skenuota kopija. Vilniaus muziejus

Gaidys. 1989 m. priešais buitinio aptarnavimo kompleksą pastatyta skulptoriaus Vlado Kančiausko (g. 1945) varinė skulptūra „Giesmė“. Tai didžiulis septynių metrų aukščio giedantis gaidys. Skulptūra, viršuliškiečių ir kitų Vilniaus gyventojų praminta „gaidžiu“, greitai tapo Viršuliškių rajono vizitine kortele ir dažna susitikimų vieta. 2000 m. skulptūra restauruota ir užkelta ant naujo pjedestalo. To paties skulptoriaus sukurtas ir pastatytas suolelis nuo 2011 m. ženklina prie Spaudos rūmų esantį Andrejaus Sacharovo skverą.
Automatinė telefonų stotis. Daugelio naujų sovietinių rajonų akcentais tapdavo automatinės telefonų stotys, palengvindavusios miestiečių tarpusavio komunikaciją. Viršuliškėse automatinė telefonų stotis baigta statyti 1981 metais. Ji galėjo aptarnauti 20 tūkst. telefono abonementų. Dabar pastatas rekonstruotas, jame įrengtos gyvenamosios patalpos.

Viršuliškių automatinė telefonų stotis, fot. Algirdas Sabaliauskas, 1982, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Kairėje dab. Viršuliškių mokyklos atidarymo iškilmių ir Rugsėjo 1-osios šventė, fot. Jonas Juknevičius, 1977, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.Centre: dab. Levo Karsavino mokykla pirmaisiais veiklos metais, fot. Algirdas Sabaliauskas, 1978, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.Dešinėje: dab. Viršuliškių mokyklos atidarymo iškilmių ir Rugsėjo 1-osios šventė, fot. nežinomas, 1977, skenuota kopija. Vilniaus Viršuliškių mokyklos biblioteka.

Mokyklos ir darželiai. 1977 m. rudenį atidaryta pirmoji Viršuliškių mokykla. Pirmais mokslo metais tuometinė 45-oji vidurinė (dab. Vilniaus Viršuliškių mokykla) pasveikino 760 mokinius, joje dirbo 42 pedagogai. Po metų Viršuliškėse atidaryta dar viena – 46-oji vidurinė (dab. Vilniaus Levo Karsavino) mokykla. 1976–1979 m. Viršuliškėse atidaryti 5 lopšeliai-darželiai.
Vieno lopšelio-darželio patalpose 1989 m. įsikūrė Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT vidurinė mokykla (vėliau – gimnazija). Dabar ji sėkmingai veikia Žvėryne. Nuo 1981 m. Viršuliškėse veikia Statybininkų rengimo centras ir Vilniaus 2-oji pagalbinė mokykla (dab. Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla), o nuo 1994 m. – Saulės privati gimnazija ir Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazija.

Atsimenu, jie [vaikai] žaisdavo ledo ritulį gatvėj, tai jų va toks buvo gyvenimas lauke. Ir dar prisimenu, kad tas namas, kur dabar priešais mūsų namą stovi, naujai pastatytas, ten buvo kalniukas. Tas kalniukas kiekvieną žiemą buvo pilnas vaikų – rogutės, slidės – ten tiršta buvo. Ir kai tą kalniuką nugriovė, pastatė pradžioje parduotuvę, po to tą namą, tai buvo baisi tragedija. Netekom kalniuko, netekom gražaus vaizdo pro langą.

Lina R., atsikraustė 1979–1980

PC „Mada“ ir „Pasidaryk pats“, fot. Kęstutis Mikoliūnas, 1997, skenuota kopija. Kęstučio Mikoliūno nuosavybė

„Pasidaryk pats“ ir „Mada“.

Tai buvo tokia parduotuvė, kurioj buvo pardavinėjamos visokios atraižos, atliekos, kažkokie vinukai, medžio, odos, ir kažkokie keisti dalykai. Čia tokia mintis, matyt, buvo – ateik, nusipirk ir pasidaryk pats. […] Aš studijavau Dailės akademijoje […], tai man čia buvo rojus, o ne parduotuvė.

Lina R.,atsikraustė apie 1979–1980

Madą kaip tik pradėjo statyti, kai mes atsikėlėm. Ten su eskalatorium eidavo visi pasivažinėt. Vienintelė vieta buvo. Aišku, po to apsauginis pradėjo vaikyti, kai pamatė, kad visos Viršuliškės eskalatorium važinėja.

Aleksandra L.-F., atsikraustė apie 1995

Transporto žiedas Viršuliškėse dab. PC „Mada“ vietoje, fot. Gintautas Striška, XX a. 9 deš., skenuota kopija. Gintauto Striškos nuosavybė

Šalia dabartinės „Circle K“ degalinės anksčiau buvo Viršuliškių viešojo transporto žiedas. Tuščioje ir beveik nenaudojamoje erdvėje tarp Kosmonautų (dab. Laisvės) prospekto ir Sudervės kapinių didysis pokytis įvyko 1987 m., kai buvo pastatyta populiari parduotuvė „Pasidaryk pats“ (bankrutavo 2013 m.), laikoma „Senukų“ prototipu. Vėliau greta įsikūrė vis dar gyvuojantis prekybos centras „Mada“. Savo išvaizdą tiek „Pasidaryk pats“, tiek „Mada“ kardinaliai pakeitė per 2003 m. rekonstrukciją.

Autobusas veždavo iki Katedros aikštės, […]. Aišku, su tuo 11 būdavo, nežinia kiek ten jo gali [tekti] laukti – ir pusę valandos, ir 45 minutes, ir žiemą sušali visiškai. Kitą kartą, matydavai, autobusas važiuoja jau į aną galą, nu tai turėtų tuoj grįžti, bet jis prapuola, jis neatvažiuoja. Tai būdavo, jeigu labai šalta žiemą, sėdi į autobusą į priešingą pusę, nuvažiuoji į galą, ratu, tada vėl talonėlį turi mušti, jeigu neturi nuolatinio, ir tada grįžti. Greičiau nebūdavo, tik kad ne taip šalta.

M. P., atsikraustė 1977

O tada su pilnais maišais, su visokiais makaronais, pienais, su viskuo iš tenai [autobusų žiedo] iki čia [namų prie Viršuliškių mokyklos], ir iš ryto lapatai lapatai į tą autobusą.

Aleksandra L.-F., atsikraustė apie 1995

Kairėje: Sovietinės armijos kariai prie sporto ir technikos organizacijos „Vytis“ rūmų, fot. Paulius Lileikis, 1991, skenuota kopija. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Dešinėje: Viršuliškių pentagonas, fot. Laurynas Skeisgiela, 2002. Vilniaus muziejus

Pentagonas. Viršuliškės turi savo pentagoną. 1989 m. šalia dab. Laisvės prospekto (Viršuliškių g. 36) pastatytuose masyviuose rūmuose įsikūrė Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti (rus. DOSAAF). Pasak tuometės spaudos, rūmuose turėjo veikti „draugijos radijo mokykla, ruošianti specialistus ginkluotosioms pajėgoms, taip pat ir liaudies ūkiui. Dvi klasės bus skirtos draugijos automokyklai […]. Rūsyje įrengta šaudykla. Šiame pastate taip pat įsikurs ir Viršuliškių mikrorajono biblioteka. […] Čia persikels ir draugijos CK aparatas, taip pat Vaikų aukštojo sportinio meistriškumo mokykla iš Plytinės gatvės.“ (Vakarinės naujienos, 1989 09 21)

Po Nepriklausomybės atkūrimo rūmuose apsistojo Krašto apsaugos departamentas ir sporto bei technikos organizacija „Vytis“. 1991 m. sausio 11 d. pastatą užėmė sovietinės armijos kariai. Vėliau jis atiteko Lietuvos kariuomenei. Dabar čia įsikūrusios Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgos.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. 1988 m. lapkričio 14 d. Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius įsteigė naują Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kuri apėmė naujuosius miesto rajonus: Viršuliškes, Justiniškes, Pašilaičius ir dalį Šeškinės. 1989 m. surengtas atviras architektūrinis konkursas parapijos bažnyčios projektui sukurti. Bažnyčiai numatytas tuščias sklypas Viršuliškėse tarp dab. Laisvės prospekto ir tuo metu dar planuotos nutiesti Ozo gatvės, šalia Sudervės kapinių. Neišrinkus laimėtojo, buvo sudaryta jungtinė architektų grupė, vadovaujama architekto Gedimino Baravyko. Pirmiausia iškilo parapijos namai. 1991 m. pašventinta koplyčia ir pradėta naujosios bažnyčios statyba. Bažnyčia baigta 1996-aisiais. Bažnyčios projektas įgyvendintas ne iki galo. Vakarinėje bažnyčios pusėje neiškilo suprojektuotas aukštas varpinės bokštas su koplytėle.

Kai jau buvo pastatyta [pamatėm, kad] ji jau tokia negraži, kaip koks cechas, kaip gamykla kokia. Projektuose, brėžiniuose tai ji tokia graži [buvo]. Ar kas pinigus nusuko ar kaip, nežinau kodėl taip įvyko…

Nida A., atsikraustė 1977

Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios su bokštu planas, fasadai ir maketas, archit. Gediminas Baravykas, Gintaras Aperavičius, Ričardas Krištapavičius, Vytautas Balčiūnas, 1996, skenuota kopija. Rimantas Buivydas, Architektas Gediminas Baravykas. Kūrybos pulsas, Vilnius, 2000, p. 51

Kas į Viršulus?

2022 05 21–2022 07 31

Kuratorius: Povilas Andrius Stepavičius

Bendruomenės įtraukimas: Eglė Vitkutė („Xwhy / Supratimo agentūra“), Vilniaus muziejus

Dizaineriai: Laura Grigaliūnaitė, Ignas Miškinis

Iliustratorė: Vanda Padimanskaitė

Architektas: Povilas Marozas

Technikai: Kazimieras Sližys, Stanislovas Lučunas

Vertimas: e-vertimai (EN ir PL), Jekaterina Rudė (RU)

Redagavimas: Dangė Vitkienė (LT), Joseph Everatt (EN), e-vertimai (PL), Regina Čičinskaitė (RU)

Fotopasakojime naudojamų parodos nuotraukų autorė Gintarė Grigėnaitė.

Rajono istoriją padėjo rekonstruoti Viršuliškių gyventojai, kuriems esame be galo dėkingi už skirtą laiką, prisiminimus ir parodai paskolintus daiktus:

Nida Ašmiagienė
Birutė Babelienė
Dalia Balsytė
Zita Čigienė
Aleksandra Leontjeva–Freind
Janusz Gawerski
Liljana Janavičienė
Jolita Jautakienė
Zita Juozevičienė
Audrius Kariniauskas
Aida Klevinskienė
Ona Knezevičienė
Romualdas Lankas
Eugenija Lankienė
Juozas Matonis
Romualda Matulionienė
Irena Nomgaudaitė
Egidija Pačinskienė
Meilė Peikštenienė
Tautvydas Peslekas
Lina Ringelienė
Eugenija Satkauskienė
Vilius Šiaudinis
Vladislavas Jaroslavas Užpolevičius
Gediminas Vaskela
Marijona Žitkauskienė

Eksponatus parodai skolino:

Regina Gaušienė
Lukas Juščius
Kęstutis Mikoliūnas
Gintautas Striška
Sigitas Žilionis

Biblioteka Narodowa
erdvinis.vilnius.lt
geoportal.lt
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinis muziejus
Vilniaus dailės akademijos muziejus
Vilniaus regioninis valstybės archyvas
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius
Vilniaus Viršuliškių mokyklos biblioteka

Dėkojame:

Simonai Aleksynaitei
Agnieškai Avin
Agnei Belickaitei
Vladimirui Bieliauskui
Gretei Binkauskaitei
Juozapui Blažiūnui
Tautvydui Bokmotai
Ramunei Brusokienei
Irinai Dmitrievai
Irina Guzenberg
Džiuljetai Jonikienei
Simonai Juzėnienei
Jūratei Katilienei
Vygandui Kierui
Aisčiui Kitovui
Rolandui Kymantui
Linai Mačiulienei
Rugilei Marazaitei
Darijui Miškiniui
Dariui Pocevičiui
Ignei Rasickaitei
Monikai Saukaitei
Laurynui Skeisgielai
Agnei Suchodolskytei
Irinai Trofimovai
Jogilei Ulinskaitei
Vilmai Vaskelaitei
Marijai Vitkauskaitei
Justinui Žakauskui
Rimai Žilinskaitei