Apie Vokiečių gatvę kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti. Muziejus pristato Vokiečių gatvę kaip svarbiausių jos istorinių ir kultūrinių ypatybių visumą.
Vienoje seniausių miesto arterijų telpa viso miesto religijų, tautų, profesijų, politinių ir kultūrinių permainų ženklai. Dėliojant gatvės paveikslą, svarbiausi buvo ją skirtingais laikotarpiais kūrę žmonės – Vokiečių gatvėje gyvenę, dirbę ir pramogavę vilniečiai. Svarbią pasakojimo dalį sudaro šiandien čia gyvenančių žmonių prisiminimai ir daiktai.
Vokiečių gatvė yra viena seniausių mūrinių gatvių Vilniuje. Apie ankstyvąją gatvės istoriją žinome vos keletą detalių. Vis dėlto aišku, kad iš esmės mediniame XIV amžiaus Vilniuje, kaip tik šios gatvės areale ir Gedimino kalno papėdėje, buvo pradėta naudoti tuo metu naujoviška mūrinė architektūra.
Greičiausiai todėl, kad nebeišsiteko senojoje vietoje, jie išsikėlė į dabartinės Vokiečių gatvės pietvakarinę teritoriją, kur ir formavosi „vokiečių miestas“. Ši nauja augančio Vilniaus dalis buvo patogi dėl ją kirtusių kelių, kurie ėjo dab. Vokiečių, Šv. Mikalojaus ir Pranciškonų gatvėmis ir vedė iš Vilniaus į Trakus bei kitus reikšmingus tuometinės valstybės centrus. Vadinamajame „vokiečių mieste“ gyveno prekyba užsiimantys miestiečiai katalikai. Kai kurių tyrėjų nuomone, netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios buvo įsikūrusi viena ankstyviausių Vilniaus turgaviečių.
Šv. Mikalojaus bažnyčia yra laikoma „vokiečių miesto“ centru. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi gotikinė bažnyčia Vilniuje, pastatyta dar iki Lietuvos krikšto XIV amžiaus II pusėje. Bažnyčios titulas buvo pasirinktas sąmoningai – Šv. Mikalojus laikomas pirklių ir keliautojų globėju, tad jis atspindi ir pagoniškame Vilniuje besikūrusios krikščionių bendruomenės interesus. „Vokiečių miesto“ areale iškilusi mūrinė bažnyčia liudija šioje vietoje apsistojusios bendruomenės pasiryžimą pasilikti čia ilgesniam laikui.
Karo ir pokario metais visiškai pasikeitė miesto gyventojai. 1944 metų pabaigoje – 1947 metais į socialistinę Lenkiją repatrijavo vilniečiai lenkai. Išvyko urbanistai, architektai ir kiti profesionalai. Jų vietą užėmė specialistai iš Sovietų Sąjungos, tarp jų – naujasis Vilniaus miesto architektas Vladislavas Mikučianis su kolegomis.
XX amžiaus 6 dešimtmetyje – 7 dešimtmečio pradžioje buvo įgyvendinta Vokiečių gatvės pertvarka: patvirtintas generalinis planas, praplatinta gatvė, pastatyti nauji namai. Ilgasis Vokiečių gatvės namas pradėtas statyti 1955 metais nuo Rotušės pusės. Paskutinioji dalis, namas su gastronomu, baigtas 1959 metais. Gyventojai į jau pastatytus namo korpusus kėlėsi nuo 1956-ųjų. Statybininkų trūko, tad dalį statybos darbų atliko būsimi namo gyventojai. 1962 metais suprojektuotas modernistinis kampinis Vokiečių-Dominikonų gatvių gyvenamasis namas ir kiemas su darželio pastatais.
Gatvė turėjo būti funkcionali ir patogi: tiesus platus kelias automobiliams, bulvaras pasivaikščiojimams, didelis skveras naujojo namo kieme, pirmuose šio namo aukštuose – įstaigos ir parduotuvės, turėjusios patenkinti namo gyventojų poreikius. Čia įkurtas Grąžtų gamyklos vaikų darželis, moterų konsultacija, ūkinių prekių parduotuvė, paštas, vaistinė, gastronomas ir taupomoji kasa. Kitų Muziejaus gatvės namų statyba tęsėsi dešimtmečius. Paskutinysis buvo pastatytas 1976 metais. Ilgą laiką gatvės erdvė tarp namų buvo tuščia. Tik 1998 metais nutiesus pėsčiųjų taką bulvaro viduryje gatvė įgavo dabartinį pavidalą.
Vokiečių gatvė buvo vienintelė centrinė gatvė mieste, kurioje dar XVII amžiuje buvo leista gyventi ir prekiauti žydams. XIX amžiuje daugiau kaip pusė namų priklausė pirkliams žydams. Čia matomame informaciniame grafike pristatome 1912 metų situaciją: Vokiečių gatvėje veikusių įstaigų tankumą ir jų savininkų tautinę sudėtį (tamsiai raudonos įstaigos priklausė žydams).
Oranžiniai apskritimai žymi 1912 metų – kuomet Vilnius buvo Rusijos imperijos miestas – situaciją, žali – tarpukario, o mėlyni – sovietinio laikotarpio susitikimų ir pasilinksminimų vietas. Šiame žemėlapyje galite pamatyti kokios pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietos buvo Vokiečių gatvėje skirtingais laikotarpiais. Viešbučius pažymėjome violetiniais trikampiais, o restoranus ir kavines – apskritimais.
Vienas Vilniaus dienraštis 1988 metais rašė: „Š. m. vasario 6 d. (šeštadienį) nutarėme aplankyti „Žemaičių“ alaus barą. Į eilę atsistojome 15 valandą, o į barą buvome įleisti tik 17:30 valandą. Prieš mus eilėje stovėjo 11 žmonių. Be eilės buvo įleista apie 20 žmonių. (…) Be eilės buvo įleidžiami durininko, administratoriaus, kitų darbuotojų bei lankytojų, esančių viduje, draugai ir pažįstami. Mums pareiškus pretenzijas, vis išgirsdavome tą patį atsakymą: vietų nėra.“
„Žemaičių alinė“ veikė XX amžiaus aštuntame-dešimtame dešimtmetyje dabartiniame Vokiečių gatvės 24 name. Alaus išgerti ten galima ir šiandien.
Ne visada santykiai tarp liuteronų ir katalikų Vilniuje buvo taikūs. Pavyzdžiui, jėzuito Jano Chądzyńskio eiliuotoje satyroje pašiepiamai aprašoma kunigo Nikolauso Burchardo – Lutherio „vynuogyno, kuris yra ten, Vokiečių gatvėje, tarno“ – mirtis. Esą jis girtas vištidėje nukrito nuo kopėčių ir „teikėsi laimingai nusisukti sprandą“. Autorius pašiepė ir bendruomenę, Lutherio „vaikelius Vilniuje, Vokiečių gatvėje“, ir priekaištavo dėl esą klaidingo tikėjimo. Galiausiai jėzuitas, pareiškė, kad „Vitenbergo apaštalas“ Martinas Lutheris dega pragare, o ten „jau trečdalis velnių vokiškai kalba“, ir maloniai palinkėjo liuteronų bendruomenei tokios laimės ir sveikatos, kokia ištiko kunigą Burchardą.
Vilniaus evangelikų liuteronų parapija buvo oficialiai atkurta 1989 metais. 1991-ųjų antrąją Kalėdų dieną pamaldos pirmą kartą po sovietmečio laikomos bažnyčios viduje, po tebekabėjusiu krepšinio lanku. Atkurtoje parapijoje kurį laiką nebuvo oficialaus kunigo – pamaldas vesdavo patys parapijiečiai, nepriklausomai nuo jų lyties. Intensyviausi bažnyčios restauracijos darbai vyko iki 1995 metų. Buvo demontuota perdanga, atkurtos sunaikintos statulos ir kitas dekoras.
Šios dvi knygos – puiki XX amžiuje skirtingas krikščionių bendruomenes ištikusių transformacijų iliustracija. Amžiaus pradžioje išleistus vokišką giesmyną ir lietuvišką Bibliją dėl sovietmečiu vykdytos ateistinės politikos tikintiesiems teko slėpti – kaip ir savo tikėjimą.
Prieš jūsų akis – XVII amžiuje Vokietijoje pagamintas Vilniaus budelio kalavijas su geležtėje išraižyta teisingumo deive ir įrašais vokiečių kalba:
„Venn Ich das Schwert, donn thu Auff heben // So Wünsch ich dem Sünder das Ewige Leben // Vienn dem Sünder wird abgesprochen das Leben, So wird er mir unter mein Hände gegeben“. (liet. Kai aš pakeliu kardą, linkiu nusidėjėliui amžinojo gyvenimo // Kai nusidėjėlis baudžiamas mirtimi, tuomet jis atiduodamas į mano rankas)
Pasakojimai apie vaikystę
Abraham Karpinowitz (1913–2004), Vilne, mayn Vilne, Tel-Avivas, 1993, p. 11–12
Skaito Simonas Gurevičius, į lietuvių kalbą vertė Martynas Jakulis
Czesław Miłosz (1911–2004), Dykcionarz wileńskich ulic, Zaczynając od moich ulic, Paryžius, 1985, p. 26
Skaito Kamil Zalewski, į lietuvių kalbą vertė Almis Grybauskas (Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotografijos, 2012, p. 57–58)
Kelias iš Pakalnės, pro Sierakausko kampą, Uosto gatve į Vokiečių, visada atvesdavo į Soros Klok parduotuvę. Parduotuvė buvo kieme, bet jai nereikėjo nei skelbimų, nei agentų, ji garsėjo mieste ir turėjo ištikimų klientų. Žinodavai, jog sagų, pamušalo, vatino ir t.t., kokių kitur nerasi, visada gaus ten. Pati nepaprastai bjauri, stora, blukiai rusva ponia Sora Klok intrigavo mane savo gurkliu ir akivaizdžiausiai skutama barzda. Labai valdingai komandavo būriui pardavėjų. Tenai būdavo perkami vadinamieji siuvinių priedai ir maniesiems drabužiams – nuolat persiuvamiems arba išaugimui savo rankomis namie siuvamiems. Ar išduoti paslaptį apie vaikystėje įsigytą įprotį? Ligi šiol pirkdamas kostiumą nutveriu save galvojantį: geriau pasirinkti numeriu didesnį, nes kas bus, kai išaugsiu?
Simas ir Ignas (g. 1970), Muziejaus g. 3, dab. Vokiečių g. 3, kaimynai
Skaito Simonas Baublys, užrašė Viktorija Kurienė, 2021
Mes su Ignu kažkaip sėdėjom kieme. Sėdim, nėr kas veikt, atvažiavo sunkvežimis. Ko jis čia atvažiavo? Ir mes tam sunkvežimiui prikrovėm plytų ant ratų. Ir jis važiavo, ir jam įlindo ta plyta tarp dviejų galinių ratų. Tai tas žmogus ten su montiruote daužė tą plytą iš po rato. Kokią valandą jis ten kapojo tą plytą, kol sutrupino. Mes tiesiog norėjom pažiūrėt, kaip plyta elgsis, padėta ant rato. Negalvojom, kad bus blogai. Ratas, ant rato padanga, padedi, jis pradės važiuot ir ta plyta nukris. Labai įdomu! O kad ta plyta nuvirto ten, – blemba! Gyvenime nebūčiau pagalvojęs! Na, tokie būdavo mūsų žaidimai.
Rusų darželio lankytoja Inga Lisovskaja (g. 1969)
Skaito Varvara Kozlova, užrašė Rūta Miškinytė, 2021
Paul Tittelbach (1865–1951), „Erlebnisse des Pastors zu Wilna während des Weltkrieges 1914–1918 bis zum Verlassen der Stadt im März 1919“ („Pastoriaus patirtys Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918) iki pasitraukimo iš miesto 1919 metų kovą“), Annaberger Annalen, 2018, t. 26, p. 65
Skaito Markus Roduner, į lietuvių kalbą vertė Martynas Jakulis
Iš karto po pamokslo išėjau su ponia pastoriene Koch ir savo vaikais [iš bažnyčios], kur po arka mes laukėme Jo Didenybės. Kai imperatorius žengė pro bažnyčios duris, mano dukra Martha įteikė jam kuklią rožinių chrizantemų puokštę ir padarė gilų reveransą. Labai maloniai šypsodamasis, imperatorius priėmė puokštę ir paklausė, ar ji esanti dvasininko duktė.
XIX amžiuje gyvenęs Matijahu Strašunas tapo išskirtine žydiškojo Vilniaus asmenybe. Jo vardą išgarsino ne sėkminga ekonominė ar plati visuomeninė veikla, bet Vilniaus žydų bendruomenei padovanota įspūdinga biblioteka. Abu Strašunai – tėvas Šmuelis ir sūnus Matijahu – buvo aistringi bibliofilai. Apjungus abiejų sukauptas knygų kolekcijas Matijahu pasirūpino, kad kolekcija pasiektų visuomenę – padovanojo ją žydų bendruomenei ir testamente nurodė kaip ją naudoti ir kaip ja rūpintis. Vilniaus žydų bendruomenei dovanotoje bibliotekoje buvo apie 5700 tomų. Daugiausia tai buvo retos, kolekcinę ir mokslinę vertę turinčios knygos. Strašunų rinkinys buvo nuolat gausinamas.
Namas nebuvo itin kokybiškas, butai nepatogūs: ranka pasiekiamos lubos, nedidukai kambarėliai. Įtakingesni rašytojai netrukus išsikėlė į erdvesnius namus. Juos pakeitė kiti, eilėje dar laukiantys kolegos. Vis tik dalis rašytojų Vokiečių gatvės name gyveno dešimtmečius, pavyzdžiui poetė Judita Vaičiūnaitė ar dailininkas Stasys Krasauskas.
Parodos kuratoriai:
Martynas Jakulis
Viktorija Kurienė
Jurgita Verbickienė
Aelita Ambrulevičiūtė
Rasa Antanavičiūtė
Povilas Andrius Stepavičius
Grafinis dizainas ir iliustracijos: Vilija Biekšaitė
Architektė: Eglė Matulaitytė
Vaikų stalas: Ieva Šimkonytė
Technikai: Kazimieras Sližys, Stanislovas Lučūnas, Vadim Šamkov
Partneriai: IMM architektai, Vilniaus Meistarnė, Vilnius 700, Žaislų muziejus
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Baltisches Haus, Goethe-Institut Litauen, Orlen Lietuva
Virtualiame pasakojime naudotos Gintarės Grigėnaitės nuotraukos
Pokarinę gatvės istoriją padėjo rekonstruoti Vokiečių gatvės gyventojai, kuriems esame be galo dėkingi už jų laiką, prisiminimus ir parodai paskolintus daiktus:
Audronė Auškelienė
Simonas Baublys
Asta Bražiūnaitė
Eglė Čigriejūtė-Strolienė
Gintaras Dūda
Saulius Ivinskis
Aistė Jurga Krasauskaitė
Algimantas Jonas Kuras
Algimantas Kuras
Inga Lisovskaja
Gražina Martinaitienė
Birutė Pankūnaitė-Kiškienė
Stasė Paškonytė
Zita,Vilius ir Ignas Puluikiai
Laura Plyniuvienė
Audronė Ranonytė
Irena Stalauskienė
Arnas Šileika
Vincentas Šileika
Liudvika Tamonienė
Aldona Tamonytė-Dorrity
Ula Vaičiūnaitė
Aušra Vaitiekūnaitė
Gintaras Žilys
Dėkojame:
Jurgitai Adomaitienei, Emilijai Banionytei, Vyčiui Barui, Eglei Gandai Bogdanienei, Evelinai Bukauskaitei, Juozapui Blažiūnui, Justui Čekuoliui, Rimai Čelnaitei, Jurgai Dovydėnaitei, Marijai Drėmaitei, Arūnui Gelūnui, Egidijui Gotalskiui, Rimai Grašienei, Daliai Grimalauskaitei, Redai Griškaitei, Simonui Gurevičiui, Laimai Jadevičienei, Vilmai Janeliauskienei, Virginijai Januškevičiūtei, Irmai Kaplūnaitei, Auksei Kapočiūtei-Vaitkuvienei, Lilijai Karželienei, Džiugintai Kasiulaitienei, Justinai Kozakaitei, Varvarai Kozlovai, Irenai Krivienei, Kęstučiui Kuizinui, Jurgitai Kuzmickaitei, Rūtai Lazauskaitei, Larai Lempertienei, Margaritai Matulytei, Redai Mikolaitienei, Virgilijui Morosui, Olgai Movšovič, Aistei Niunkaitei-Račiūnienei, Dariui Pocevičiui, Ginai Justinai Raibužytei, Mindaugui Reklaičiui, Akvilei Rėklaitytei, Markus Roduner, Loïc Salfati, Laimai Sazonovai, Efraim Sicher, Marytei Speičienei, Andrzej Spóz, Valdui Steponaičiui, Odetai Stripinienei, Ėrikai Striškienei, Oleg Ševeliov, Tadui Šėmai, Evaldui Vailioniui, Viktorijai Vaitkevičiūtei-Verbickienei, Astai Vasiliauskaitei, Linai Vidrinskienei, Waldemar Wołkanowski, Kamil Zalewski, Gretai Zubytei, Vilniaus muziejaus savanoriams
Eksponatus parodai skolino:
Milij Chwoles
Algė ir Valentinas Gyliai
Danutė Jonkaitytė
Uri Miller
Saulius Pilinkus
Vytis Ramanauskas
Mindaugas Sabutis
Boris Symulevič
Skolnicki, Sinclair, Sicher families
Eugeniusz Szustow
Romas Zakarevičius
Gintaras Zinkevičius
Alexander Vassiliev Foundation
Biblioteka Narodowa
G&G Sindikatas
Kauno miesto muziejus
Kėdainių krašto muziejus
Kultūros paveldo centras
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos dailininkų sąjunga
Lietuvos kino centras
Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos radijo ir televizijos archyvas
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Meno avilys
Musée d’art et d’histoire du Judaïsme
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Narodowe Archiwum Cyfrowe
PAN Biblioteka Kórnicka
RIR Prop House
Roger-Viollet
Šiaulių Aušros muziejus
Šiuolaikinio meno centras
The National Library of Israel
Trakų istorijos muziejus
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
Vilniaus evangelikų liuteronų bendruomenė
Vilniaus miesto savivaldybė
Vilniaus regioninis valstybės archyvas
Vilniaus universiteto biblioteka
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Bioarcheologijos tyrimų centras
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Warszawskie Towarzystwo Muzyczne im. Stanisława Moniuszki
WDR Mediagroup