Vokiečių g. fotopasakojimas

Apie Vokiečių gatvę kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti. Muziejus pirmą kartą pristato Vokiečių gatvę kaip svarbiausių jos istorinių ir kultūrinių ypatybių visumą.
Vienoje seniausių miesto arterijų telpa viso miesto religijų, tautų, profesijų, politinių ir kultūrinių permainų ženklai. Dėliojant gatvės paveikslą, svarbiausi buvo ją skirtingais laikotarpiais kūrę žmonės – Vokiečių gatvėje gyvenę, dirbę ir pramogavę vilniečiai. Svarbią parodos dalį sudaro šiandien čia gyvenančių žmonių prisiminimai ir daiktai.
„Vokiečių miestas“

Vokiečių gatvė yra viena seniausių mūrinių gatvių Vilniuje. Apie ankstyvąją gatvės istoriją žinome vos keletą detalių. Vis dėlto aišku, kad iš esmės mediniame XIV amžiaus Vilniuje, kaip tik šios gatvės areale ir Gedimino kalno papėdėje, buvo pradėta naudoti tuo metu naujoviška mūrinė architektūra.
Greičiausiai todėl, kad nebeišsiteko senojoje vietoje, jie išsikėlė į dabartinės Vokiečių gatvės pietvakarinę teritoriją, kur ir formavosi „vokiečių miestas“. Ši nauja augančio Vilniaus dalis buvo patogi dėl ją kirtusių kelių, kurie ėjo dab. Vokiečių, Šv. Mikalojaus ir Pranciškonų gatvėmis ir vedė iš Vilniaus į Trakus bei kitus reikšmingus tuometinės valstybės centrus. Vadinamajame „vokiečių mieste“ gyveno prekyba užsiimantys miestiečiai katalikai. Kai kurių tyrėjų nuomone, netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios buvo įsikūrusi viena ankstyviausių Vilniaus turgaviečių.

Šv. Mikalojaus bažnyčia yra laikoma „vokiečių miesto“ centru. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi gotikinė bažnyčia Vilniuje, pastatyta dar iki Lietuvos krikšto XIV amžiaus II pusėje. Bažnyčios titulas buvo pasirinktas sąmoningai – Šv. Mikalojus laikomas pirklių ir keliautojų globėju, tad jis atspindi ir pagoniškame Vilniuje besikūrusios krikščionių bendruomenės interesus. „Vokiečių miesto“ areale iškilusi mūrinė bažnyčia liudija šioje vietoje apsistojusios bendruomenės pasiryžimą pasilikti čia ilgesniam laikui.



Senasis ir Naujasis pasauliai

Iš „vokiečių miesto“ išaugusi Vokiečių gatvė ir jos apylinkės natūraliai įaugo į miesto audinį. Buvusius „vokiečių miesto“ gyventojus netrukus pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių atstovai bei Vilniuje besikuriantys žydai. Nuo XVI amžiaus iki pat 1940 metų gatvės istorija nepatyrė ypatingai didelių pokyčių, jos raidos nesutrukdė nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimai, nei Napoleono karai, nei praūžęs Pirmasis Pasaulinis karas. Gatvės veidą visiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas.
Sunaikinus vietinę žydų bendruomenę dingo didžioji dalis gatvės gyventojų. 1944 metų liepą, mūšiuose dėl Vilniaus apgriauta dalis Vokiečių gatvės namų, dar daugiau jų (su)degė.
Įsitvirtinus Raudonajai armijai, pirmiausia vertinta „vokiškųjų fašistų“ miestui padaryta žala. 1944 metų rugpjūčio 8 – spalio 1 dienomis Janas ir Januszas Bułhakai fiksavo miestui padarytą žalą savo fotoaparatais. Šioje parodos dalyje esančios nuotraukos rodo visų karo metų – tiek vokiečių, tiek sovietų veiksmų – padarinius Vokiečių gatvėje.
Daugmaž tuo pačiu metu buvo parengtas Vilniaus senamiesčio žalos planas, kurio fragmentą matote. Jame geltona spalva pažymėti 6 griautini namai neišlikusioje Vokiečių gatvės pusėje, o išlikusioje – 5. Kiek vėliau apsispręsta ne atstatyti ir remontuoti nukentėjusius pastatus, o radikaliai pertvarkyti gatvę nugriaunant rytinės gatvės pusės pastatus.
Po Antrojo pasaulinio karo neatitinkantis Sovietų Sąjungos ideologinio naratyvo Vokiečių gatvės pavadinimas buvo pakeistas kitu – Muziejaus – vardu, nes tuo metu miesto Rotušėje veikė Lietuvos dailės muziejus.


Karo ir pokario metais visiškai pasikeitė miesto gyventojai. 1944 metų pabaigoje–1947 metais į socialistinę Lenkiją repatrijavo vilniečiai lenkai. Išvyko urbanistai, architektai ir kiti profesionalai. Jų vietą užėmė specialistai iš Sovietų Sąjungos, tarp jų – naujasis Vilniaus miesto architektas Vladislavas Mikučianis su kolegomis.


XX amžiaus 6 dešimtmetyje-7 dešimtmečio pradžioje buvo įgyvendinta Vokiečių gatvės pertvarka: patvirtintas generalinis planas, praplatinta gatvė, pastatyti nauji namai. Ilgasis Vokiečių gatvės namas pradėtas statyti 1955 metais nuo Rotušės pusės. Paskutinioji dalis, namas su gastronomu, baigtas 1959 metais. Gyventojai į jau pastatytus namo korpusus kėlėsi nuo 1956-ųjų. Statybininkų trūko, tad dalį statybos darbų atliko būsimi namo gyventojai. 1962 metais suprojektuotas modernistinis kampinis Vokiečių-Dominikonų gatvių gyvenamasis namas ir kiemas su darželio pastatais.
Gatvė turėjo būti funkcionali ir patogi: tiesus platus kelias automobiliams, bulvaras pasivaikščiojimams, didelis skveras naujojo namo kieme, pirmuose šio namo aukštuose – įstaigos ir parduotuvės, turėjusios patenkinti namo gyventojų poreikius. Čia įkurtas Grąžtų gamyklos vaikų darželis, moterų konsultacija, ūkinių prekių parduotuvė, paštas, vaistinė, gastronomas ir taupomoji kasa. Kitų Muziejaus gatvės namų statyba tęsėsi dešimtmečius. Paskutinysis buvo pastatytas 1976 metais. Ilgą laiką gatvės erdvė tarp namų buvo tuščia. Tik 1998 metais nutiesus pėsčiųjų taką bulvaro viduryje gatvė įgavo dabartinį pavidalą.

Prekyba



Bunimovičiai Vokiečių gatvėje turėjo nekilnojamojo turto ir verslų: banko kontorą, audinių parduotuvę, smuklę, vėliau restoraną.

Vokiečių gatvė buvo vienintelė centrinė gatvė mieste, kurioje dar XVII amžiuje buvo leista gyventi ir prekiauti žydams. XIX amžiuje daugiau kaip pusė namų priklausė pirkliams žydams. Ant sienos matomuose informaciniuose grafikuose pristatome 1912 metų situaciją: Vokiečių gatvėje veikusių įstaigų tankumą ir jų savininkų tautinę sudėtį (tamsiai raudonos įstaigos priklausė žydams).



Laisvalaikis ir pramogos








Vienas Vilniaus dienraštis 1988 metais rašė: „Š. m. vasario 6 d. (šeštadienį) nutarėme aplankyti „Žemaičių“ alaus barą. Į eilę atsistojome 15 valandą, o į barą buvome įleisti tik 17:30 valandą. Prieš mus eilėje stovėjo 11 žmonių. Be eilės buvo įleista apie 20 žmonių. (…) Be eilės buvo įleidžiami durininko, administratoriaus, kitų darbuotojų bei lankytojų, esančių viduje, draugai ir pažįstami. Mums pareiškus pretenzijas, vis išgirsdavome tą patį atsakymą: vietų nėra.“
Evangelikai liuteronai






Kriminelle und Konflikte

Sauliaus Žiūros foto
Prieš jūsų akis – XVII amžiuje Vokietijoje pagamintas Vilniaus budelio kalavijas su geležtėje išraižyta teisingumo deive ir įrašais vokiečių kalba:
„Venn Ich das Schwert, donn thu Auff heben // So Wünsch ich dem Sünder das Ewige Leben // Vienn dem Sünder wird abgesprochen das Leben, So wird er mir unter mein Hände gegeben“. (liet. Kai aš pakeliu kardą, linkiu nusidėjėliui amžinojo gyvenimo // Kai nusidėjėlis baudžiamas mirtimi, tuomet jis atiduodamas į mano rankas)



Vaikai

Pasakojimai apie vaikystę




Kiemuose automobilių beveik nebuvo, žaidimai buvo judrūs, paprastai tokie, kurie reikalauja
mažai inventoriaus, o žaisti gali daugelis: kvadratas, gaudynės, slėpynės, vasarą – savadarbiai vandens šautuvai, ir taip toliau. Įprasta buvo žaisti „Žemę“ su peiliais; pririšus piniginę už siūlo, erzinti praeivius: „Numeti per vartų tarpelį ant šaligatvio, jeigu kas lenkiasi, greitai trauki. Labai įdomu!“ Žiemą čia pat kieme vaikai čiuoždavo pačiūžomis, o artimiausia ledo ritulio aikštelė buvo Rūdninkų skvere.

Kultūra





Ilgą laiką apie tai, kaip atrodė Vilniaus Didžioji sinagoga žinojome iš nespalvotų prieškario nuotraukų ar pokarinių jau stipriai apgriauto pastato vaizdų, tad sinagoga mums buvo nespalvota. Daugiau apie sinagogos pastatą ir jo spalvas žinome archeologų dėka. 2016 metais Izraelio, JAV ir Lietuvos mokslininkų pradėti ir nuo tada kasmet vykstantys Didžiosios sinagogos ir jos aplinkos tyrimai atskleidė daug naujo: lokalizuota mikva (ritualinė maudykla), atkasta bima
(pakyla sinagogos vyrų salės centrinėje dalyje), rasti jos architektūrinių dalių (kolonų, atitvaro) fragmentai bei penkių spalvų vitražo, buvusio virš Aron kodeš (švenčiausios sinagogos vietos, kurioje saugomas Toros ritinys), stikliukai. Šis vitražas pavaizduotas Marco Chagallo eskize – vieninteliame žinomame spalvotame sinagogos interjero atvaizde.




Sauliaus Žiūros foto



Čia buvo paskutinė mūsų stotelė. Tačiau eidami iš parodos atkreipkite dėmesį į muziejaus koridoriuje pakabintas lenteles. Jose surašyti Vokiečių gatvės pavadinimai skirtingomis Vilniaus mieste skambėjusiomis kalbomis (lenkų, rusų, jidiš, lietuvių, vokiečių, baltarusų). Šviesios lentelės žymi tuos pavadinimus, kurie buvo naudojami oficialiai, o tamsios – tik šnekamojoje (jidiš, baltarusių) kalboje.
Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.