Vokiečių g. fotopasakojimas

Vokiečių g. fotopasakojimas

Apie Vokiečių gatvę kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti. Muziejus pirmą kartą pristato Vokiečių gatvę kaip svarbiausių jos istorinių ir kultūrinių ypatybių visumą.

Vienoje seniausių miesto arterijų telpa viso miesto religijų, tautų, profesijų, politinių ir kultūrinių permainų ženklai. Dėliojant gatvės paveikslą, svarbiausi buvo ją skirtingais laikotarpiais kūrę žmonės – Vokiečių gatvėje gyvenę, dirbę ir pramogavę vilniečiai. Svarbią parodos dalį sudaro šiandien čia gyvenančių žmonių prisiminimai ir daiktai.

„Vokiečių miestas“

Vokiečių gatvė yra viena seniausių mūrinių gatvių Vilniuje. Apie ankstyvąją gatvės istoriją žinome vos keletą detalių. Vis dėlto aišku, kad iš esmės mediniame XIV amžiaus Vilniuje, kaip tik šios gatvės areale ir Gedimino kalno papėdėje, buvo pradėta naudoti tuo metu naujoviška mūrinė architektūra.

Tuomet iškilę mūriniai pastatai tapo vienu iš Vokiečių gatvės skiriamųjų bruožų. Jie yra ne tik miesto raidos, bet ir mūro techniką „importavusių“ vokiečių gyvenimo ir veiklos Vilniuje atspindys.
„Vokiečių miestas“ nėra minimas vienalaikiuose šaltiniuose. Tai yra jau vėlesniais laikais istorikų sukurta sąvoka, kuria įvardinama katalikų, visų pirma Livonijos (maždaug dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijos) vokiečių, pirklių ir amatininkų apgyvendinta miesto dalis. Dar XIV amžiaus pirmojoje pusėje jie buvo įsikūrę visai netoli aukštutinės pilies, dab. Katedros aikštės teritorijoje. Būtent šioje vietoje archeologų rasti įvairaus pobūdžio radiniai leidžia susieti čia gyvenusius ir dirbusius žmones su Livonija.

Greičiausiai todėl, kad nebeišsiteko senojoje vietoje, jie išsikėlė į dabartinės Vokiečių gatvės pietvakarinę teritoriją, kur ir formavosi „vokiečių miestas“. Ši nauja augančio Vilniaus dalis buvo patogi dėl ją kirtusių kelių, kurie ėjo dab. Vokiečių, Šv. Mikalojaus ir Pranciškonų gatvėmis ir vedė iš Vilniaus į Trakus bei kitus reikšmingus tuometinės valstybės centrus. Vadinamajame „vokiečių mieste“ gyveno prekyba užsiimantys miestiečiai katalikai. Kai kurių tyrėjų nuomone, netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios buvo įsikūrusi viena ankstyviausių Vilniaus turgaviečių.

Šv. Mikalojaus bažnyčia yra laikoma „vokiečių miesto“ centru. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi gotikinė bažnyčia Vilniuje, pastatyta dar iki Lietuvos krikšto XIV amžiaus II pusėje. Bažnyčios titulas buvo pasirinktas sąmoningai – Šv. Mikalojus laikomas pirklių ir keliautojų globėju, tad jis atspindi ir pagoniškame Vilniuje besikūrusios krikščionių bendruomenės interesus. „Vokiečių miesto“ areale iškilusi mūrinė bažnyčia liudija šioje vietoje apsistojusios bendruomenės pasiryžimą pasilikti čia ilgesniam laikui.

Daugelis vokiečių, dar iki Lietuvos krikšto gyvenusių Vilniuje, taip ir liko nežinomi, pažįstami tik iš archeologinių radinių. Tačiau XIV amžiaus pabaigoje iškilo vokiečių kilmės pirklys Hanulas, vadovavęs vietinei vokiečių bendruomenei. Jis suvaidino svarbų vaidmenį XIV amžiaus pabaigos konflikte dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto, kuomet 1382 metais Hanulas ir jo vadovaujama vokiečių bendruomenė užėmė Vilniaus pilį ir ją perdavė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir būsimajam Lenkijos karaliui Jogailai.
Lietuvos didysis kunigaikštis Hanulą paskyrė pagrindiniu valdovo atstovu mieste, turėjusiu administracinę ir teisminę valdžią. Taip pat Hanulas buvo vienas iš pasiuntinių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vardu vykusių į Budą derėtis su Vengrijos karaliene Elzbieta dėl Lenkijos karalienės Jadvygos rankos.
„Vokiečių miesto“ archeologiniai tyrimai parodė, kad nuo pat jo atsiradimo čia gyveno ne tik prekeiviai ar pirkliai, bet ir nagingi amatininkai. Vieno „vokiečių miesto“ namo išvietės XV-XVI amžių radinių bioarcheologiniai tyrimai parodė, kad vietos gyventojai gana gausiai valgė mūsų kraštuose egzotines vynuoges ir figas. Šios gėrybės čia buvo atgabentos iš Vidurio ir Pietų Europos. Beje, “vokiečių miesto” gyventojai valgė ir vietoje užaugintus vaisius bei uogas: obuolius, vyšnias, slyvas, avietes, gervuoges ir žemuoges.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Vilnių okupavo Vokietijos imperija, armijos laikraščiuose ir vokiškuose vadovuose po miestą siekta pabrėžti vokiečių įtaką senojo Vilniaus raidai ir tokiu būdu legalizuoti vokiečių buvimą jame XX amžiuje. Autorių žvilgsniai neišvengiamai krypo į Vokiečių gatvę, kuri jiems buvo akivaizdžiausias vokiečių gyvenimo Vilniuje įrodymas. Gatvės vokiškumą jiems liudijo pavadinimas, nuo seno čia stovėję mūriniai namai ir „dalelė tėvynės“ – liuteronų bažnyčia.

Senasis ir Naujasis pasauliai

Iš „vokiečių miesto“ išaugusi Vokiečių gatvė ir jos apylinkės natūraliai įaugo į miesto audinį. Buvusius „vokiečių miesto“ gyventojus netrukus pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių atstovai bei Vilniuje besikuriantys žydai. Nuo XVI amžiaus iki pat 1940 metų gatvės istorija nepatyrė ypatingai didelių pokyčių, jos raidos nesutrukdė nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimai, nei Napoleono karai, nei praūžęs Pirmasis Pasaulinis karas. Gatvės veidą visiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas.

Sunaikinus vietinę žydų bendruomenę dingo didžioji dalis gatvės gyventojų. 1944 metų liepą, mūšiuose dėl Vilniaus apgriauta dalis Vokiečių gatvės namų, dar daugiau jų (su)degė. 

Įsitvirtinus Raudonajai armijai, pirmiausia vertinta „vokiškųjų fašistų“ miestui padaryta žala. 1944 metų rugpjūčio 8 – spalio 1 dienomis Janas ir Januszas Bułhakai fiksavo miestui padarytą žalą savo fotoaparatais. Šioje parodos dalyje esančios nuotraukos rodo visų karo metų – tiek vokiečių, tiek sovietų veiksmų – padarinius Vokiečių gatvėje.

Daugmaž tuo pačiu metu buvo parengtas Vilniaus senamiesčio žalos planas, kurio fragmentą matote. Jame geltona spalva pažymėti 6 griautini namai neišlikusioje Vokiečių gatvės pusėje, o išlikusioje – 5. Kiek vėliau apsispręsta ne atstatyti ir remontuoti nukentėjusius pastatus, o radikaliai pertvarkyti gatvę nugriaunant rytinės gatvės pusės pastatus.

Po Antrojo pasaulinio karo neatitinkantis Sovietų Sąjungos ideologinio naratyvo Vokiečių gatvės pavadinimas buvo pakeistas kitu – Muziejaus – vardu, nes tuo metu miesto Rotušėje veikė Lietuvos dailės muziejus.

Visgi ne sugriauti pastatai, o šimtmečius Vilniuje gyvenusių bendruomenių sunaikinimas tapo didžiausia Antrojo pasaulinio karo metu miestą ištikusia tragedija. 1941 metų birželį į sovietinę Lietuvą įžengė Nacionalsocialistinė Vokietija. Senamiestyje 1941 metų rugsėjo 6 dieną buvo įkurti du getai: Mažasis ir Didysis. Pirmasis veikė kelis mėnesius, jo kaliniai buvo arba nužudyti Paneriuose, arba perkelti į Didįjį getą, veikusį iki 1943 metų rugsėjo 23 dienos.
Kol egzistavo Mažasis getas, Vokiečių gatvė buvo koridoriumi tarp dviejų getų, o vėliau – Didžiojo geto riba. 1941 metais Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų, o per visą getų veikimo laikotarpį juose buvo kalinama apie 50 tūkstančių žydų, dauguma jų – vilniečiai.

Karo ir pokario metais visiškai pasikeitė miesto gyventojai. 1944 metų pabaigoje–1947 metais į socialistinę Lenkiją repatrijavo vilniečiai lenkai. Išvyko urbanistai, architektai ir kiti profesionalai. Jų vietą užėmė specialistai iš Sovietų Sąjungos, tarp jų – naujasis Vilniaus miesto architektas Vladislavas Mikučianis su kolegomis.

1945 metais įkurtos Architektūros planavimo dirbtuvės, kurioms pavesta „likviduoti karo padarinius ir kurti miesto „gerbūvį“. Pradėti rengti miesto pertvarkymo projektai, kurie numatė ir pastatų bei ištisų kvartalų griovimą ir „valymą“. Apie 1945–1955 metus aplink gatvę išgriauti ištisi kvartalai.

XX amžiaus 6 dešimtmetyje-7 dešimtmečio pradžioje buvo įgyvendinta Vokiečių gatvės pertvarka: patvirtintas generalinis planas, praplatinta gatvė, pastatyti nauji namai. Ilgasis Vokiečių gatvės namas pradėtas statyti 1955 metais nuo Rotušės pusės. Paskutinioji dalis, namas su gastronomu, baigtas 1959 metais. Gyventojai į jau pastatytus namo korpusus kėlėsi nuo 1956-ųjų. Statybininkų trūko, tad dalį statybos darbų atliko būsimi namo gyventojai. 1962 metais suprojektuotas modernistinis kampinis Vokiečių-Dominikonų gatvių gyvenamasis namas ir kiemas su darželio pastatais.

Gatvė turėjo būti funkcionali ir patogi: tiesus platus kelias automobiliams, bulvaras pasivaikščiojimams, didelis skveras naujojo namo kieme, pirmuose šio namo aukštuose – įstaigos ir parduotuvės, turėjusios patenkinti namo gyventojų poreikius. Čia įkurtas Grąžtų gamyklos vaikų darželis, moterų konsultacija, ūkinių prekių parduotuvė, paštas, vaistinė, gastronomas ir taupomoji kasa. Kitų Muziejaus gatvės namų statyba tęsėsi dešimtmečius. Paskutinysis buvo pastatytas 1976 metais. Ilgą laiką gatvės erdvė tarp namų buvo tuščia. Tik 1998 metais nutiesus pėsčiųjų taką bulvaro viduryje gatvė įgavo dabartinį pavidalą.

Kviečiame palyginti vieno Vokiečių gatvės namo gyventojų tautybes, viename būste gyvenusių žmonių skaičių ir būsto plotą prieš ir po karo. Čia vaizduojami du namai – vienas po karo buvo nugriautas, o kitas pastatytas visai netoliese. 1957 metų naujakurių vardai pakeisti, bet naujieji vardai atspindi jų tautybę. Prieš karą pirmame aukšte veikė parduotuvės ir dirbtuvės. Po karo naujojo namo pirmasis aukštas buvo skirtas ginekologijos centrui.
Tarp Vokiečių gatvės naujakurių buvo ir žydų, po keletą šeimų vienoje naujojo namo laiptinėje. Daugelis jų, kaip ir lietuviai, atkeliavo į Vilnių iš Lietuvos periferijos. Tačiau sovietinė etninė politika siekė homogeniškumo. Po karo iš LSSR repatrijuoti buvo raginami lenkai, o septintame dešimtmetyje kilo žydų emigracijos banga. 1960–1974 metais iš Lietuvos išvyko 9 tūkstančiai žydų. Gerokai mažiau liko jų ir Vokiečių gatvėje.

Prekyba

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Vilniuje steigėsi ir sparčiai augo to meto „startuoliai“ – pramonės įmonės, gaminusios įvairiausią produkciją. Vienas Vilniaus saldainių ir šokolado „startuolis“ – fabrikas „Viktorija“ – priklausė Vokiečių gatvėje gyvenusiam žydų kilmės verslininkui Izraeliui Bunimovičiui. Modernų saldumynų fabriką jis įsteigė 1893 metais. Bunimovičiaus fabrikas gamino šokoladinius ir karamelinius saldainius, šokolado plyteles, marmeladą, konditerijos gaminius, kakavą.
Izraelis Bunimovičiaus – tipiškas XIX amžiaus stambaus verslininko pavyzdys. Apie 1868-uosius į Vilnių atvykęs jaunuolis savo karjerą pradėjo būtent Vokiečių gatvėje – jis įsidarbino parankiniu vienoje iš Vokiečių gatvės banko kontorų. Ilgainiui pats Izraelis įsteigė savo kontorą ir XIX amžiaus pabaigoje tapo stambiu bankininku, pramonininku, didmenininku, prekiavo linu, žibalu ir salyklu, mėsa, šokoladu ir saldainiais.

Bunimovičiai Vokiečių gatvėje turėjo nekilnojamojo turto ir verslų: banko kontorą, audinių parduotuvę, smuklę, vėliau restoraną.

Kaip stambus verslininkas Izraelis Bunimovičius aktyviai dalyvavo socialinėje ir visuomeninėje veikloje: buvo Vilniaus žydų globos namų pirmininku, Vilniaus žydų religinės bendruomenės valdybos seniūnu, Žydų ligoninės globėjų tarybos pirmininku bei daugelio kitų organizacijų nariu.

Vokiečių gatvė buvo vienintelė centrinė gatvė mieste, kurioje dar XVII amžiuje buvo leista gyventi ir prekiauti žydams. XIX amžiuje daugiau kaip pusė namų priklausė pirkliams žydams. Ant sienos matomuose informaciniuose grafikuose pristatome 1912 metų situaciją: Vokiečių gatvėje veikusių įstaigų tankumą ir jų savininkų tautinę sudėtį (tamsiai raudonos įstaigos priklausė žydams).

Vokiečių gatvėje telkėsi ir stambios parduotuvės, ir smulkios, ankštos krautuvėlės. Stambių, moderniai įrengtų pirklių parduotuvių spaudžiamos, mažosios glaudėsi aplinkinių namų rūsiuose, kiemuose ir tarpuvartėse. Tik nedaugelis tokių krautuvėlių buvo šildomos, nemažai jų net nebuvo pritaikytos prekiauti – prekės tiesiog būdavo sukrautos kampe.
Pasitaikydavo prekybos taškų, panašesnių į spintą, nei į kambarį: tai buvo išorinėje namo sienoje išskaptuotos nišos su lentynomis ir langinėmis, vadintos „spintomis“. Jei Vildšteino avalynės parduotuvės Vokiečių gatvėje metinė apyvarta 1898 metais buvo 20 tūkstančiai rublių, tai „spintų“ – bent jau oficialiais duomenimis – siekdavo 60 rublių per metus (nors neatmestina ir sukčiavimo galimybė).
1971 metų informaciniame grafike matyti, kiek mažai įmonių ir įstaigų liko Vokiečių gatvėje sovietmečiu. Kontrastas akivaizdus: jeigu XX amžiaus pradžioje viename name veikė nuo keleto iki kelių dešimčių skirtingų įstaigų, tai sovietmečiu visoje gatvėje jų buvo kiek daugiau nei dešimt.

Laisvalaikis ir pramogos

Pirmas modernus Vilniaus viešbutis „Europa“ Vokiečių gatvėje duris atvėrė 1863 metais. Atidarymo metu pirklio Arono Lebensono name įsikūrusiame viešbutyje buvo 50 kambarių, veikė alaus baras ir prancūziškas restoranas. Iki 15 valandos buvo siūlomi dienos pietūs.
Pietų ir vakarienių metu viešbučio restorano klientus džiugino kvartetas. „Europa“ iš kitų Vilniaus viešbučių išsiskyrė tuo, kad aptarnaujantis personalas kalbėjo rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Apskritai viešbučių atsiradimas siejamas su transporto priemonių modernėjimu. XIX amžiaus viduryje geležinkelis pagreitino ir atpigino susisiekimą, tad tolimos kelionės tapo prieinamos didesniam gyventojų skaičiui, o keliaujantiems reikėjo patogių vietų pernakvoti ir pavalgyti.
Pro Vilnių traukiniai pradėjo kursuoti 1860–1862 metais, tad ir prabangūs viešbučiai su moderniais patogumais bei restoranais čia atsirado XIX amžiaus viduryje. Kaip ir kitur Europoje, Vilniuje įvairaus lygio viešbučių skaičius sparčiai augo: 1872 metais mieste buvo vos 17 viešbučių, o 1910 metais – jau 44, 5 iš jų Vokiečių gatvėje.
Ant sienos esančiame žemėlapyje galite pamatyti kokios pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietos buvo Vokiečių gatvėje skirtingais laikotarpiais. Viešbučius pažymėjome violetiniais trikampiais, o restoranus ir kavines – apskritimais.
Oranžiniai apskritimai žymi 1912 metų – kuomet Vilnius buvo Rusijos imperijos miestas – situaciją, žali – tarpukario, o mėlyni – sovietinio laikotarpio susitikimų ir pasilinksminimų vietas.
Fania Lewando buvo žydiško vegetarizmo pradininkė, o jos vegetariškas restoranėlis – tarpukario įžymybė. Lewando užkandinėje svečiavosi tokios garsenybės kaip dailininkas Marcas Chagallas ir poetas Icikas Mangeris. Lewando taip pat vadovavo šalimais esančiai vegetariško maisto gaminimo mokyklai ir pirmoji Europoje išleido vegetariškų patiekalų knygą jidiš kalba.
Vilniaus žydų teatro žvaigždė, turtingiausias aktorius Vilniuje Abrahamas Morewskis svečių knygoje parašė: „Kaip negailestingas jautienos, vištienos ir avienos valgytojas, aš negaliu deramai reklamuoti jūsų restorano socialinio naudingumo. Tačiau galiu nuoširdžiai padėkoti už jūsų svetingumą, gražius santykius su lankytojais ir atsidavimą savo profesijai, būdingą kiekvienam neeiliniam žmogui.“

Vienas Vilniaus dienraštis 1988 metais rašė: „Š. m. vasario 6 d. (šeštadienį) nutarėme aplankyti „Žemaičių“ alaus barą. Į eilę atsistojome 15 valandą, o į barą buvome įleisti tik 17:30 valandą. Prieš mus eilėje stovėjo 11 žmonių. Be eilės buvo įleista apie 20 žmonių. (…) Be eilės buvo įleidžiami durininko, administratoriaus, kitų darbuotojų bei lankytojų, esančių viduje, draugai ir pažįstami. Mums pareiškus pretenzijas, vis išgirsdavome tą patį atsakymą: vietų nėra.“

„Žemaičių alinė“ veikė XX amžiaus aštuntame-dešimtame dešimtmetyje dabartiniame Vokiečių gatvės 24 name. Alaus išgerti ten galima ir šiandien.

Evangelikai liuteronai

Liuteronų bendruomenė Vilniuje įsikūrė XVI amžiaus viduryje, o amžiaus pabaigoje iškilo jų bažnyčia Vokiečių gatvėje. Bažnyčios formos ne kartą keitėsi dėl gatvę siaubusių gaisrų. Po 1737 metų gaisro, bažnyčią baroko stiliumi perstačius liuteronui Johannui Christophui Glaubitzui, ji įgijo iki šių dienų nedaug pakitusias formas.
Liuteronų bendruomenę sudarė daugiausia vokiečių kilmės žmonės: nebe pirmos kartos vilniečiai ir į bendruomenę įsiliedavę imigrantai iš kitų liuteroniškų kraštų ar miestų. Vokiečių kalba iki pat Antrojo pasaulinio karo greta tikėjimo buvo itin reikšmingas liuteronų tapatybės elementas, todėl jie ir miestą vadino savitu vardu – Wilda.
Nepaisant skirtybių, liuteronai buvo neatsiejama miesto socialinio audinio dalis: priklausė amatininkų cechams, vertėsi prekyba, kitais darbais.
Po 1737 metų gaisro liuteronų parašyti laiškai Didžiosios Britanijos karaliui ir Kenterberio arkivyskupui, liudija, kad jie laikė save globalios protestantų bendrijos dalimi. Tokio laiško juodraštį, parašytą vokiečių kalba, matote parodoje. Juo prašoma pagalbos atstatant sudegusią bažnyčią.
Ne visada santykiai tarp liuteronų ir katalikų Vilniuje buvo taikūs. Pavyzdžiui, jėzuito Jano Chądzyńskio eiliuotoje satyroje pašiepiamai aprašoma kunigo Nikolauso Burchardo – Lutherio „vynuogyno, kuris yra ten, Vokiečių gatvėje, tarno“ – mirtis. Esą jis girtas vištidėje nukrito nuo kopėčių ir „teikėsi laimingai nusisukti sprandą“.
Autorius pašiepė ir bendruomenę, Lutherio „vaikelius Vilniuje, Vokiečių gatvėje“, ir priekaištavo dėl esą klaidingo tikėjimo. Galiausiai jėzuitas, pareiškė, kad „Vitenbergo apaštalas“ Martinas Lutheris dega pragare, o ten „jau trečdalis velnių vokiškai kalba“, ir maloniai palinkėjo liuteronų bendruomenei tokios laimės ir sveikatos, kokia ištiko kunigą Burchardą.
Po Vilniaus prijungimo prie Lietuvos 1939 metais Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia tapo Lietuvos liuteronų bendruomenės dalimi, tačiau parapijos ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios santykius sujaukė II pasaulinis karas – daugumai parapijos narių teko „repatrijuoti“ į Vokietiją. Dar pirmosios sovietinės okupacijos metu bažnyčia paversta komjaunimo būstine, tačiau oficialiai parapija uždaryta 1944 metais. Visas parapijos nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas, bažnyčios interjeras sudarkytas. Sovietmečiu bažnyčios patalpose buvo įrengta perdanga, įsikūrė restauratorių ir stalių dirbtuvės. 1972-aisiais patalpa pritaikyta sporto salei.
Vilniaus evangelikų liuteronų parapija buvo oficialiai atkurta 1989 metais. 1991-ųjų antrąją Kalėdų dieną pamaldos pirmą kartą po sovietmečio laikomos bažnyčios viduje, po tebekabėjusiu krepšinio lanku. Atkurtoje parapijoje kurį laiką nebuvo oficialaus kunigo – pamaldas vesdavo patys parapijiečiai, nepriklausomai nuo jų lyties.
Intensyviausi bažnyčios restauracijos darbai vyko iki 1995 metų. Buvo demontuota perdanga, atkurtos sunaikintos statulos ir kitas dekoras.
Šioje parodos dalyje eksponuojamos dvi knygos – puiki XX amžiuje skirtingas krikščionių bendruomenes ištikusių transformacijų iliustracija. Amžiaus pradžioje išleistus vokišką giesmyną ir lietuvišką Bibliją dėl sovietmečiu vykdytos ateistinės politikos tikintiesiems teko slėpti – kaip ir savo tikėjimą.
Abi knygos buvo perrištos mokyklinių vadovėlių viršeliais: vokiškajam giesmynui teko astronomijos vadovėlio, o lietuviškam Biblijos vertimui – anglų kalbos vadovėlio viršeliai. Šios skirtingomis kalbomis leistos knygos taip pat atspindi ir pokario Vilniuje gyvenusių liuteronų kalbinę ir kultūrinę įvairovę bei tikinčiųjų prisirišimą prie jiems svarbių knygų.

Kriminelle und Konflikte

Sauliaus Žiūros foto

Prieš jūsų akis – XVII amžiuje Vokietijoje pagamintas Vilniaus budelio kalavijas su geležtėje išraižyta teisingumo deive ir įrašais vokiečių kalba:
„Venn Ich das Schwert, donn thu Auff heben // So Wünsch ich dem Sünder das Ewige Leben // Vienn dem Sünder wird abgesprochen das Leben, So wird er mir unter mein Hände gegeben“. (liet. Kai aš pakeliu kardą, linkiu nusidėjėliui amžinojo gyvenimo // Kai nusidėjėlis baudžiamas mirtimi, tuomet jis atiduodamas į mano rankas)

Dabartinėje Šiuolaikinio meno centro vietoje XVI amžiaus pabaigoje stovėjo mūrinis namas, kuris buvo konfiskuotas iš Grigaliaus Jurgaičio Astiko. Žinomos didikų giminės palikuonis garsėjo aršumu ir galiausiai, karo su Maskva metu, buvo apkaltintas išdavyste. Nusikaltimo aplinkybės miglotos, tačiau Grigaliaus teismas neužtruko ir už sunkiausią nusikaltimą – valdovo išdavystę – jis buvo nuteistas myriop. Bausmę įvykdė Vilniaus budelis 1580 metų birželį Rotušės aikštėje, visai netoli Grigaliaus Astiko mūrnamio.
Žmogaus kaukolė su mirtina kirstine žaizda, archeologinių kasinėjimų metu rasta buvusiose XVII amžiaus Vilniaus kapinėse. Šiam nelaimėliui jau niekas nebegalėjo padėti, tačiau kai kuriems pasisekdavo labiau.
Matas Vorbekas-Lettowas buvo vienas iš kelių gydytojų, gyvenusių Vokiečių gatvėje XVI amžiaus pabaigoje–XVII amžiaus pradžioje. Į jo namus vilniečiai užsukdavo gydytis ne tik įprastų negalavimų, bet ir traumų ar konfliktų metu patirtų sužalojimų.
Antai bajoras Antanas Volinskis po smurtingo konflikto su kunigaikščiu Jonu Eliju Giedraičiu 1599 metų kovo 8-osios naktį atskubėjo į gydytojo Mato namus tvarstyti kardu padarytų žaizdų. Volinskį apžiūrėjęs teismo pareigūnas rašė: „minėto pono galvos kairėje pusėje mačiau labai didelę kirstinę žaizdą, kuri prasideda nuo viršugalvio ir tęsiasi iki pat kaklo, o kairė ausis vos laikėsi, šiai žaizdai susiūti [prireikė] penkiasdešimties siūlių“.
Didelių finansinių sunkumų patiriančios Vilniaus žydų bendruomenės kahalas 1767 metais nebeapsikentęs nusprendė išversti iš pareigų vyriausiąjį rabiną Šmuelį ben Avigdorą Vigderovičių, gyvenusį Vokiečių gatvėje. Turtingo ir įtakingo uošvio dėka 1750 metais pareigas užėmęs jaunas rabinas ilgainiui buvo apkaltintas aplaidžiu pareigų vykdymu, nepakankamu išsilavinimu, kyšininkavimu, girtuoklyste, o taip pat ir nepagarbiu jo žmonos elgesiu su bendruomenės vyresniųjų žmonomis.
Ilgai skirtingo lygio teismuose spręstas konfliktas baigėsi 1790 metais kompromisiniu susitarimu – vyriausiasis rabinas paliko savo postą, kahalas sutiko sumokėti rabinui jo paties įvardintas skolas ir atlyginimą, o taip pat palaidoti jį taip, kaip dera rabinui.
Šmuelis ben Avigdoras mirė praėjus vos 19 dienų po šio konflikto pabaigos, o jį šlovinančiame antkapiniame įraše nebuvo nė užuominos apie kelis dešimtmečius bendruomenę krėtusį konfliktą. Po šios istorijos Vilniaus žydai, vengdami valdžią ir dvasinį autoritetą sutelkti vieno žmogaus rankose, niekada nebeturėjo vyriausiojo rabino. Jo funkcijos buvo padalintos keliems autoritetą bendruomenėje turėjusiems asmenims.
Iliustruoti šiam pasakojimui pasirinkome mezuzą, kitaip tariant – prie judėjų namų durų dešinės staktos iš vidaus tvirtinamą pergamento ritinėlį su Toros ištrauka. Kur čia rabinas, paklausite? Kiekvienos mezuzos tvirtinimo apeigose turi dalyvauti visi namo gyventojai, o laiminimą sako rabinas.
Vadinamieji pogromai Vilniuje nebuvo retas reiškinys. XX amžiaus pirmojoje pusėje Vokiečių gatvėje vyko net 4 miesto gyvenimo ritmą suardę išpuoliai prieš žydus. Tragiškiausias iš jų – 1919 metų balandžio 19–23 lenkų kariuomenės surengtas pogromas, kurio metu buvo nužudyta apie 60 žydų.
Šio išpuolio metu nukentėjo vilniečiai žydai iš Vokiečių, Didžiosios bei kitų aplinkui esančių gatvių. Vėliau, jau 4 dešimtmetyje siautėjusios vietinių gyventojų minios Vokiečių ir aplinkinių gatvių gyventojus žydus ne kartą (1931, 1936, 1939) sumušė lazdomis, o jų namų bei parduotuvių langus ir vitrinas išdaužė akmenimis.

Vaikai

Iki XIX amžiaus vaikai buvo suprantami kaip maži suaugusieji – jokių ypatingų, vien vaikams skirtų daiktų nebuvo arba buvo itin mažai. Drabužiai siūti tokie pat, kaip suaugusiųjų, tik mažesni. XIX amžiaus antrojoje pusėje, visuomenei modernėjant, pasikeitė ir vaiko samprata. Tai jau nebe mažas suaugęs, o mažas žmogus.
Kaip tik tuomet išpopuliarėjo iliustruotos vaikiškos knygos, vaikiški drabužiai ir masinės gamybos žaislai. Vokiečių gatvėje XIX amžiuje gyvenę vaikai tokius žaislus matydavo pro žaislais prekiavusių parduotuvių vitrinas, o jų gatvėje buvo net septynios.

Pasakojimai apie vaikystę

Greta jūreiviškais kostiumėliais pasipuošusių pasiturinčių vilniečių vaikų augo ir kitų socialinių grupių atžalos. Iki I pasaulinio karo daugelis vaikų pradėdavo dirbti būdami 10 ar vos 7 metų. Jie atlikdavo įvairius darbus – nuo parankinio ar pasiuntinuko parduotuvėje iki darbininko fabrike.
Vienas tuometinis Vilniaus laikraštis 1910 metais rašė: „gatavų drabužių pardavėjai, norėdami prisikviesti pirkėjų, siunčia į gatvę berniukus. Berniukai laksto iš vienos gatvės pusės į kitą, stvarsto praeivius už rankogalių, trukdo eismui gatvėje ir dėl to kyla susistumdymai. Šis reiškinys ypač dažnas Vokiečių gatvėje“.
XX amžiaus 8–9 dešimtmečio vaikai, galima sakyti, gyveno kieme: „namie praktiškai nebūdavom, […] grįžti iš pamokų, kas geriau mokosi, tas daro pamokas, kiti meta viską ir eina kieman“, pasakoja Vokiečių gatvėje užaugęs Ignas. Komunikacija buvo paprasta: „Ateini po langu ir rėki – ei, išlįsk! Simai! Sušvilpi.“

Kiemuose automobilių beveik nebuvo, žaidimai buvo judrūs, paprastai tokie, kurie reikalauja 

mažai inventoriaus, o žaisti gali daugelis: kvadratas, gaudynės, slėpynės, vasarą – savadarbiai vandens šautuvai, ir taip toliau. Įprasta buvo žaisti „Žemę“ su peiliais; pririšus piniginę už siūlo, erzinti praeivius: „Numeti per vartų tarpelį ant šaligatvio, jeigu kas lenkiasi, greitai trauki. Labai įdomu!“ Žiemą čia pat kieme vaikai čiuoždavo pačiūžomis, o artimiausia ledo ritulio aikštelė buvo Rūdninkų skvere.

1957 metų rudenį naujame gyvenamajame name pradėjo veikti vaikų darželis. Jis buvo nedidelis, vos trijų grupių, suskirstytų pagal amžių. Direktorės iniciatyva darželyje vykdavo kultūros popietės. Jų metu su vaikais bendraudavo rašytojai, muzikai, dailininkai, aktoriai. Darželio kolektyvas buvo taip pat nedidelis, stabilus ir susibendravęs
Labai ilgai darželyje dirbo trys vienuolės: vedėjos pavaduotoja Stasė, virėjos Viktorija ir Zita. Visos darželio bendruomenės santykiai buvo artimi, visi vieni kitus pažinojo, šeimos gyveno kaimynystėje.
1964 metais Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje buvo pastatytas dar vienas darželis rusakalbiams vaikams. Jį lankė tiek rusų, tiek žydų šeimų atžalos.

Kultūra

Kompozitorius Stanisławas Moniuszko gimė netoli Minsko, tačiau reikšmingą gyvenimo dalį praleido Vilniuje, Mülleriams priklausiusiame name Vokiečių gatvėje. Pirmą kartą Moniuszko į Vilnių atvyko su dėde Aleksandru, būdamas septyniolikos. Jau tada jis kelis mėnesius gyveno Müllerių namuose, kurie buvo populiari mieste viešinčių bajorų apsistojimo vieta. Su šiais namais, kuriuose po studijų Berlyne su pertraukomis jis praleido kone du dešimtmečius, sietini svarbiausi jo gyvenimo įvykiai.
Čia jis sutiko savo būsimąją žmoną, Müllerių dukterį Aleksandrą. Čia gimė devyni iš dešimties jų vaikų. Šiuose namuose Moniuszko 1847 metų gruodžio 20 dieną artimiesiems bei draugams pirmą kartą pristatė operą „Halka“, kuri atvėrė jam naujas karjeros galimybes Varšuvoje ir išgarsino kompozitorių visame pasaulyje.
Stanisławo ir Marios Müllerių namai Vokiečių gatvėje buvo ne tik populiari miesto svečių apsistojimo vieta, bet ir vienas iš daugelio miesto salonų. XIX amžiuje aukštuomenės salonuose vykdavo koncertai, spektakliai, karnavalai ir kiti renginiai. Privačiose erdvėse įsikūrusiuose salonuose susitikdavo įvairiausi žmonės – imperinės kariuomenės karininkai ir kunigai, tarnautojai ir menininkai.
Müllerių namuose buvo įrengta koncertų salė, kurioje repetuodavo ir koncertuodavo tiek Stanisławas Moniuszko, tiek kiti Vilniaus atlikėjai. Salonas garsėjo sąlyginai liberalia atmosfera – jo durys buvo atviros ir tiems, kurie dėl savo padėties visuomenėje ar žemos kilmės nebuvo laukiami kitur.
Mūrinė sinagoga buvo pradėta statyti 1633 metais buvusios medinės sinagogos vietoje. Sinagoga pastatyta laikantis ne tik judaizmo tradicijai būdingų reikalavimų, bet ir taikantis prie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojusios nekrikščionių maldos namų statymo tvarkos. Ji paslėpta žydų kvartalo gilumoje, pastatyta žemesnė nei aplinkinės bažnyčios ir cerkvės. Siekiant padidinti sinagogos vidinę erdvę, jos grindys buvo įgilintos apie du metrus.
Sinagogai prigijęs Didžiosios vardas lėmė įsivaizdavimą, kad ji talpino tūkstančius tikinčiųjų. Iš tiesų pagrindinėje salėje galėjo tilpti ne daugiau kaip 300 vyrų.
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje apgriautas pastatas po karo – 1955–1957 metais – buvo sulygintas su žeme. Netrukus sinagogos vietoje, pagal tipinį projektą iškilo vaikų darželis.

Ilgą laiką apie tai, kaip atrodė Vilniaus Didžioji sinagoga žinojome iš nespalvotų prieškario nuotraukų ar pokarinių jau stipriai apgriauto pastato vaizdų, tad sinagoga mums buvo nespalvota. Daugiau apie sinagogos pastatą ir jo spalvas žinome archeologų dėka. 2016 metais Izraelio, JAV ir Lietuvos mokslininkų pradėti ir nuo tada kasmet vykstantys Didžiosios sinagogos ir jos aplinkos tyrimai atskleidė daug naujo: lokalizuota mikva (ritualinė maudykla), atkasta bima

(pakyla sinagogos vyrų salės centrinėje dalyje), rasti jos architektūrinių dalių (kolonų, atitvaro) fragmentai bei penkių spalvų vitražo, buvusio virš Aron kodeš (švenčiausios sinagogos vietos, kurioje saugomas Toros ritinys), stikliukai. Šis vitražas pavaizduotas Marco Chagallo eskize – vieninteliame žinomame spalvotame sinagogos interjero atvaizde.

Elijahu ben Saliamonas Zalmanas, geriau žinomas Vilniaus Gaono vardu, 1720 metais gimė Sielcuose (dabar Baltarusija), o Vilniuje, kuriame gyveno iki mirties, su šeima įsikūrė apie 1748 metus. Jis buvo turbūt pirmasis talmudistas, nustatęs, kad perrašomas Talmudo turinys atitolo nuo pirminės versijos, ir siekęs šį svarbų religinį tekstą restauruoti. Talmudas su Vilniaus Gaono komentarais ir korekcijomis leidžiamas iki šiol.
1764 metais Elijahu šeima nuomojo butą mūriniame daugiabutyje „dešinėje Vokiečių gatvės pusėje“, priklausiusiame Vilniaus žydų bendruomenei. 1784 metais šeima gyveno kitame bendruomenės daugiabutyje dabartinėje Žydų gatvėje. Nors šis namas pradėtas vadinti Gaono namu, čia gyveno gerokai daugiau šeimų – bendras namo gyventojų skaičius siekė 169.
XIX amžiuje gyvenęs Matijahu Strašunas tapo išskirtine žydiškojo Vilniaus asmenybe. Jo vardą išgarsino ne sėkminga ekonominė ar plati visuomeninė veikla, bet Vilniaus žydų bendruomenei padovanota įspūdinga biblioteka. Abu Strašunai – tėvas Šmuelis ir sūnus Matijahu – buvo aistringi bibliofilai. Apjungus abiejų sukauptas knygų kolekcijas Matijahu pasirūpino, kad kolekcija pasiektų visuomenę – padovanojo ją žydų bendruomenei ir testamente nurodė kaip ją naudoti ir kaip ja rūpintis. Vilniaus žydų bendruomenei dovanotoje bibliotekoje buvo apie 5700 tomų. Daugiausia tai buvo retos, kolekcinę ir mokslinę vertę turinčios knygos. Strašunų rinkinys buvo nuolat gausinamas.
1892 metais, po Strašuno mirties įspūdinga biblioteka buvo įkurdinta Didžiojoje sinagogoje, o 1901 metais priešais ją buvo pastatytas dviaukštis pastatas, turintis knygų saugyklas ir 100 vietų skaityklą. Biblioteka atidaryta 1902 metais. Strašunas savo testamente toliaregiškai iškėlė sąlygą – knygos negali būti išnešamos iš bibliotekos – tad ilgainiui skaitykla naujajame bibliotekos pastate tapo traukos centru ir bendravimo vieta. Sakoma, kad 1935 metais joje buvo saugojama apie 22 tūkstančiai knygų. Karo metu rinkinys smarkiai nukentėjo.
1963 metų rudenį baigtame statyti gyvenamajame name daugiau nei pusė butų paskirti Lietuvos Rašytojų sąjungos nariams. Likę butai buvo išdalinti margai publikai – nuo Statybos ministro pavaduotojo, Vilniaus miesto Komunistų partijos skyriaus viršininkės iki Sojuzlift montavimo skyriaus meistro ir „nusipelniusių pensininkų“.
Namas nebuvo itin kokybiškas, butai nepatogūs: ranka pasiekiamos lubos, nedidukai kambarėliai. Įtakingesni rašytojai netrukus išsikėlė į erdvesnius namus. Juos pakeitė kiti, eilėje dar laukiantys kolegos. Vis tik dalis rašytojų Vokiečių gatvės name gyveno dešimtmečius, pavyzdžiui poetė Judita Vaičiūnaitė ar dailininkas Stasys Krasauskas, kurių nuotraukas matote ekspozicijoje.

Sauliaus Žiūros foto

Tai poeto Marcelijaus Martinaičio spinta, padaryta iš Icchoko Mero išlankstomo stalo ir kitų medžiagų. 1972 metais rašytojo Icchoko Mero šeima išvyko į Izraelį. Jų butas Vokiečių gatvės rašytojų namo penktame aukšte paskirtas poetui Marcelijui Martinaičiui. Rastą baldą nagingas poetas perdirbo į iki šiol šeimai tarnaujančią knygų spintą.
Martinaičių butas sovietmečiu tapo neformalių susibūrimų, diskusijų apie kultūrą, paveldą ir laisvę vieta. Pirmaisiais Sąjūdžio metais jis tapo svarbiu judėjimo intelektualiniu centru. Daugelis Marcelijaus Martinaičio tekstų gimė būtent čia, Vokiečių gatvėje.
1967 metais „užtaisyta“ priešpaskutinė pokaryje sukurto bulvaro „skylė“ – sugriauto kvartalo vietoje pastatyti Dailės parodų rūmai. Iki 1992 metų itin moderni ekspozicinė erdvė buvo Lietuvos dailės muziejaus žinioje. Rūmuose vyko didžiosios apžvalginės tapybos, grafikos, tautodailės parodos ir reprezentacinės jubiliejinės personalinės ekspozicijos, veikė kino salė, dailės kūrinių ir suvenyrų parduotuvė.
Kartu su Dailės parodų rūmais 1967 metais atsidariusi kavinė tapo įprasta to meto kultūros garsenybių susitikimo vieta. 1997 metais kavinei naujos gyvybės įpūtė ją išsinuomavusios dvi menininkės. Kavinėje atsirado dvi Konstantino Bogdano jaunesniojo sukurtos šviesdėžės, tapusios tos vietos vizitine kortele.
1992 metais Dailės parodų rūmai tapo Šiuolaikinio meno centru. Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje Šiuolaikinio meno centras ir Soroso šiuolaikinio meno centras buvo dvi pagrindinės institucijos, pristačiusios ir ugdžiusios pirmosios vietinės šiuolaikinio meno kartos atstovus.
1992–1998 metais Šiuolaikiniame meno centre vykusios „lūžinės“ parodos įtvirtino naujas menines kalbas ir išraiškos priemones. Pastaruosius kelis dešimtmečius ši institucija yra svarbus šiuolaikinio meno žaidėjas jau ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Čia buvo paskutinė mūsų stotelė. Tačiau eidami iš parodos atkreipkite dėmesį į muziejaus koridoriuje pakabintas lenteles. Jose surašyti Vokiečių gatvės pavadinimai skirtingomis Vilniaus mieste skambėjusiomis kalbomis (lenkų, rusų, jidiš, lietuvių, vokiečių, baltarusų). Šviesios lentelės žymi tuos pavadinimus, kurie buvo naudojami oficialiai, o tamsios – tik šnekamojoje (jidiš, baltarusių) kalboje. 

Taip pat nepraleiskite ir prie išėjimo pristatomo koliažo, kuriame vaizduojamos įvairiuose Lietuvos ir pasaulio miestuose bei miesteliuose esančios Vokiečių gatvės.
Valstybine prekyba
Vokiečių gatvė buvo vienintelė centrinė gatvė mieste, kurioje dar XVII amžiuje buvo leista gyventi ir prekiauti žydams. XIX amžiuje daugiau kaip pusė namų priklausė pirkliams žydams. Ant sienos matomuose informaciniuose grafikuose pristatome 1912 metų situaciją: Vokiečių gatvėje veikusių įstaigų tankumą ir jų savininkų tautinę sudėtį (tamsiai raudonos įstaigos priklausė žydams) bei viename konkrečiame Vokiečių gatvės pastate veikusių įstaigų įvairovę.
Daugiau
Slide 2 Heading
Lorem ipsum dolor sit amet consectetur adipiscing elit dolor
Click Here
Slide 3 Heading
Lorem ipsum dolor sit amet consectetur adipiscing elit dolor
Click Here
Previous
Next

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *