Atsinaujinus pareiškimams ir debatams dėl Petro Cvirkos paminklo ir skvero Vilniaus muziejus teigia, kad tokia viešoji erdvė, koks yra Cvirkos skveras, pirmiausiai priklauso jos naudotojams – aplinkinių kvartalų gyventojams, netoli esančių įstaigų darbuotojams, žmonėms, kurie dažnai joje lankosi. Manome, kad būtent jie turėtų būti įgalinti spręsti paminklo ir skvero likimą.
Kas yra viešoji erdvė? Kaip ji turėtų keistis? Kas turėtų būti atsakingas už šią kaitą? Kiek šiame procese svarbus miesto gyventojų, viešosios erdvės naudotojų, piliečių balsas? Tai – daugiabriauniai klausimai ir svarstant politiškai įkrautų posovietinių viešųjų erdvių likimą nelengva susitarti dėl atsakymų.
Pasigendame gyvo įvairių visuomenės sluoksnių įtraukimo (ir įsitraukimo) į bendro sutarimo paieškas. Pastebime, kad konfliktai dėl posovietinių erdvių regeneravimo ir ateities reiškiasi paviršutiniškais „įspūdžio“ diskursais, itin retai remiantis kitų panašaus likimo šalių patirtimi, sociologiniais, istoriniais, psichologiniais tyrimais.
Visų pusių argumentus laikydami vienodai reikšmingais pasigendame nuoseklios diskusijos ir nešališko jos moderavimo, aiškiai įvardinus tikslus ir atsisakius politinių motyvų. Matome, kad įsiaudrinus dažnu atveju linkstama suniveliuoti labai įvairialypes pozicijas ir suplakti skirtingus klausimus, taip kuriant dirbtinę priešpriešą tarp nebūtinai tokias skirtingas nuomones turinčių vilniečių.
Vilniaus muziejus ragina miesto politikus neskubėti ir į paminklo bei viešosios erdvės likimo sprendimą įtraukti aplinkinių kvartalų gyventojus, skirtingų sferų specialistus ir tyrėjus bei priimti pagrįstą, apgalvotą, diskusijų būdu pasiektą sprendimą.
