Menu
Kai 2020 m. vasarą gavome būsimo muziejaus raktus, apie namą Vokiečių g. 6 / Mėsinių g. 1 nežinojome nieko. Rengdami parodą kartu su muziejaus draugais ir namo gyventojais rekonstravome vieno iš tūkstančių Vilniaus Senamiesčio pastatų istoriją, nustebinusią turtingumu. Daugiau nei tris šimtus metų (1629–1940) čia buvo Vilniaus skerdėjų-mėsininkų krikščionių cecho būstinė, pirmame aukšte veikė mėsinės ir kitokių prekių krautuvėlės, viršutinių aukštų patalpos buvo nuomojamos. Tarpukariu pastatas buvo tapęs Vilniaus amatininkų centru. 1940 m. pastatas buvo nacionalizuotas, po Antrojo pasaulinio karo jame apgyvendinti įvairiausių profesijų žmonės. Po 1990-ųjų pirmas aukštas atiduotas komercijai, jame įsikūrė legenda tapusi avalynės ir drabužių parduotuvė „LondVil“.
Parodoje plačiau pristatome skerdėjų-mėsininkų cecho – viduramžiais susikūrusio profesinės sąjungos atitikmens – kasdienybę, aiškinamės miesto ir mėsos santykį, pasakojame, kaip keitėsi šis namas ir jame gyvenę ir dirbę žmonės. Galiausiai siūlome trumpai žvilgtelėti į Vilniaus muziejaus istoriją, kuri prasidėjo prieš daugiau kaip šimtą metų, bet į pirmąją parodą pakvietė tik 2021 metais.
Skrynia buvo vienas svarbiausių amatininkų cecho gyvenimo atributų. Skrynioje buvo laikomos privilegijos, potvarkiai, raštai ir pinigai. Cecho skrynią prižiūrėjo du vyresnieji, saugoję po vieną skrynios raktą. Prie skerdėjų-mėsininkų cecho skrynios buvo priimami naujieji cecho nariai. 1665 m. cecho statute buvo pabrėžiama, kad jaunieji cecho nariai šalia cecho skrynios turi elgtis sąžiningai, būti pagarbūs vyresniųjų cecho narių atžvilgiu.
Kol skerdėjų-mėsininkų cechas neturėjo savo pastato, cecho nariai buvo įpareigoti skrynią saugoti šiapus miesto sienos, o įsigijus pastatą – tik jame. Prie cecho skrynios negalėjo artintis ne mėsininkų amato žmonės, todėl valdovo įsakymu mėsininkų cecho namas buvo atleistas nuo prievolės priimti į
Vilnių atvykstančius svečius vykstant teismams bei Tribunolo sesijoms ir net į miestą atvykus valdovui.
Cecho antspaudas, kartu su vyresniojo meistro parašu, dokumentui suteikdavo juridinę galią. Mėsininkų antspaude pavaizduotas Dievo Avinėlis – Kristaus ir jo atpirkimo aukos simbolis. XIX a. antrame dešimtmetyje lenkiškas antspaudo užrašas buvo pakeistas rusišku, tačiau kurį laiką spaudai su lenkišku užrašu vis dar buvo naudojami.
Skerdėjų-mėsininkų cecho vėliava buvo išskleidžiama per iškilmes, procesijas ir šventines eisenas. Istorinė skerdėjų cecho vėliava buvo baltos ir raudonos spalvų, pasiūta iš kitaikos – lengvo, lygaus, paprasto audimo šilko. Kaip tiksliai audinys atrodė, deja, nežinome. Vėliavą nešdavo vėliavininkas, kuriam buvo pavesta organizuoti vėliavos tvarkymo pas siuvėjus bei paruošimo iškilmėms darbus.
Iš cecho išlaidų registrų žinome, kad vėliavininkas už ypatingas pareigas po iškilmių ne tik gaudavo papildomą atlygį, bet ir būdavo pavaišinamas vynu ar degtine.
1925 m. mėsininkai atgaivino istorinio cecho tradiciją, pasivadino Vilniaus skerdėjų-mėsos rūkytojų cechu (Cech rzeźników i wędliniarzy) ir paprašė garsaus to meto Vilniaus dailininko ir intelektualo Ferdynando Ruszczyco sukurti jiems vėliavą.
Į iškilmingas miesto eisenas skerdėjų-mėsininkų cecho nariai nešdavosi ne tik vėliavą, bet ir būgnus. Cecho išlaidų registrai liudija, kad būgnininkai gaudavo ne tik atlyginimą, bet ir būdavo pavaišinami maistu bei gėrimais.
Nors pagrindinė būgnininkų atsakomybė buvo mušti būgnus, jie buvo atsakingi ir už būgnų priežiūrą bei remontą.
Šie būgnai nepriklausė skerdėjams-mėsininkams, tačiau iš vizualinių liudijimų žinome, kad cecho nariai turėjo panašius būgnus.
1647 m. papildytame skerdėjų-mėsininkų cecho statute rašoma, kad „joks į cechą nebūtų priimtas, jeigu su savimi šautuvo prie cecho vėliavos nepristatys“. Amatininkų cechai buvo savotiški miesto apsaugos daliniai. Jie galėjo būti pasitelkti miesto gynybai, naktinei miesto sargybai, o kartais, ypač jei buvo įtariama kilsiant neramumus, patruliavimui mieste.
Be to, Vilniaus amatininkų cechai šautuvus nešdavosi į iškilmingas valdovo sutikimo ceremonijas.
Skerdėjai-mėsininkai buvo įpareigoti mokėti broliams pranciškonams mišių aukas ir finansiškai juos remti, iš savo lėšų užsakyti muziką Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventei (gruodžio 8 d.) ir dalyvauti Dievo Kūno
Regis, po jo cechui teko ne tik atstatyti savo altorių, bet ir atkurti altoriaus liturginių reikmenų rinkinį. 1864 m. pranciškonų bažnyčia buvo uždaryta ir paversta archyvo fondo saugykla. Žinome, kad 1883 m. skerdėjai-mėsininkai savo altorių turėjo Visų Šventųjų bažnyčioje.
Kasmet apie Užgavėnes keisdavosi cecho valdžia, taigi buvo puiki proga švęsti. 1713 m. naujų vyresniųjų išrinkimo šventei skerdėjų-mėsininkų cechas sudarė tokį pirkinių sąrašą: 10 žąsų, 16 vištų, 10 paršiukų, 1 kalakutas, 2 kiškiai, 14 telyčios kepsnių, 4 ketvirčiai veršio ir veršienos sprandinė, žuvis,
Pristatyti į cecho skrynią akmenį vaško buvo gana įprasta nuobauda Vilniaus skerdėjų-mėsininkų cecho gyvenime. Akmuo – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svorio matas, atitinkantis maždaug 15 kg. Mokėti baudą vašku reiškė mokėti už šviesą – vaškinės žvakės naudotos apšviesti cecho patalpas ir cecho altorių bei per religines apeigas, pavyzdžiui, laidotuves.
Akmenį vaško į cecho skrynią reikėjo pristatyti:
– už mokinio ar pameistrio nuviliojimą ar pabėgusiojo nuo kito meistro priėmimą;
– už netinkamą mėsos prekybą;
– už netinkamą pardavimui į miestą atvestų gyvulių patikrinimą.
Pusę akmens vaško tekdavo atiduoti už trečią nepaklusimą vyresniajam cecho nariui ar seniūnui. Cecho nariams buvo skiriamos ir piniginės nuobaudos, neretai nurodant, kad už šiuos pinigus bus įsigyjama… vaško cecho reikmėms.
Iki XVIII a. pabaigos gyvuliai paprastai buvo skerdžiami prie skerdėjo-mėsininko namų esančiame kieme, įvairiose miesto vietose, visai šalia vartotojo. Dėl sanitarinių priežasčių bandyta procesą centralizuoti ir 1801 m. įrengta miesto skerdykla Lukiškėse.
1878 m. skirtingus miesto rajonus mėsa aprūpindavo penkios didesnės skerdyklos: skerdėjų-mėsininkų cecho žinioje buvusi miesto skerdykla Lukiškių priemiestyje ir atskiriems asmenims priklausiusios skerdyklos Naujamiestyje, Šnipiškėse, Antakalnyje ir Paplaujoje. Procesas vis dar vyko pačiame mieste.
Augant miesto gyventojų skaičiui ir mėsos pramonei įgaunant vis didesnį pagreitį nuspręsta naują miesto skerdyklą įrengti Naujamiesčio pakraštyje, dab. Panerių gatvėje 64, taip paslepiant nemalonius mėsos gamybos užkulisius nuo miestiečių akių ir nosių.
Po Antrojo pasaulinio karo vilniečiams mėsą tiekė dar toliau – dab. Savanorių prospekto gale, Žemuosiuose Paneriuose – pastatytas Vilniaus mėsos kombinatas, veikęs iki 2007-ųjų. Šių dienų pirkėjas retai kada žino, iš kur mėsa pasiekia Vilniaus parduotuves – vartotojus pavyko galutinai išvaduoti nuo apetitą galbūt mažinančių įspūdžių.
F. Jasinskis numatė du želdiniais atskirtus kiemus. Pirmąjį perimetru juosė tvartai ir administracijos pastatas, antrajame buvo išrikiuoti atskiri korpusai įvairių rūšių gyvuliams skersti. Korpusai sudalinti į mažas kameras, kuriose apdorojama po vieną gyvulį. Projektas buvo litografuotas ir 1887 m. publikuotas dalimis (Nr. 6–12) Sankt Peterburge leidžiamame žurnale Zodčij (Architektas).
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vilniuje mėsa buvo prekiaujama vadinamosiose mėsos eilėse ir specializuotose mėsos krautuvėlėse. Mėsos eilės – tai turgelis su dengtais prekystaliais arba kioskais, paprastai sustatytais eilėmis. Iki 1900 m. steigti specializuotas mėsos krautuvėles buvo leidžiama tik tuose miesto rajonuose, kuriuose nebuvo mėsos eilių. Krikščionių ir judėjų mėsinės veikė atskirai.
1906 m. Vilniuje veikė ne mažiau kaip devynios krikščionių ir judėjų mėsos eilės: tarp Didžiosios ir dab. M. Antokolskio gatvių, dab. Žemaitijos, Naugarduko, Ukmergės gatvėse, Halės turgavietėje, Mėsinių ir Dysnos gatvių kampe (dabar ten automobilių stovėjimo aikštelė) ir kitur. Šiose mėsos eilėse prekiavo apie 250 mėsininkų. Be to, buvo dar 69 specializuotos mėsos krautuvėlės kitose miesto vietose. Iki Antrojo pasaulinio karo dalis Didžiosios ir M. Antokolskio gatvių mėsos eilių krautuvėlių priklausė Vilniaus skerdėjų-mėsininkų cechui.
XIX a. tarp JAV ir Afrikos šalių, Indijos, Kinijos ir Europos vyko intensyvi prekyba ledu. XIX a. pabaigoje JAV per metus paruošdavo apie 20 milijonų tonų ledo, iš kurių 8 milijonai buvo eksportuojami.
Europoje ledo eksportu užsiėmė Norvegija. Transportuojamus ledo luitus izoliuodavo šiaudais, ir jie beveik netirpdavo.
Vilniuje 1910 m. Iljos Lipskio alaus gamykloje jau buvo galima užsisakyti ne tik alaus, bet ir iš artezinio šulinio vandens pagaminto dirbtinio ledo tam alui šaldyti. Ir alų, ir ledą tiekėjas pristatydavo užsakovui į namus.
Dirbtinis ledas JAV ir kitur pradėtas gaminti apie 1875 metus. XIX a. pabaigoje jo buvo pagaminama tiek pat, kiek paruošiama tikro.
Žinome, kad 1636 m. namas buvo mūrinis, dviejų ir vieno aukšto. Per XVIII a. gaisrus namas ne kartą nukentėjo ir buvo atstatytas.
1891 m. vyko pirma stambi rekonstrukcija, apie tai liudija data ant Mėsinių gatvės fasado. Rekonstruojant užstatyti antras ir trečias aukštai, šiek tiek pakeistas namo fasadas. Kiek vėliau namas papuoštas balkonais.
Per Antrąjį pasaulinį karą namas buvo apgriautas, liko be stogo.
1952 m. pastatas dar buvo remontuojamas, o 1958 m. jame jau gyveno naujakuriai. Nors namo fasadas ir kiemas mažai pasikeitė, nebeliko balkonų, krautuvėlių pirmame aukšte, visur buvo įrengti butai.
Antroji kapitalinė pastato rekonstrukcija vyko 1989–1991 metais. Viskas, išskyrus fasadus, buvo atnaujinta. Tada perdengtas pirmas kiemo aukštas, įrengtas „kabantis“ kiemas antrame aukšte, pakeistos namo konstrukcijos ir suplanavimas. Tokį pastatą matome ir šiandien.
Iki Antrojo pasaulinio karo griovimų. Kaip ir dabar, namo kiemą į dvi dalis skyrė nedidelis korpusas. Į antro aukšto patalpas vedė kieme įrengti mediniai išoriniai laiptai ir atviros galerijos-balkonai. Kiemas buvo pereinamas – įėjus per arką Vokiečių gatvėje buvo galima išeiti per arką Mėsinių gatvėje.
Pirmoji sovietinė okupacija. Kitą dieną po sovietų santvarkos įvedimo, 1940 m. liepos 22 d., LSSR Liaudies seimas paskelbė apie žemės nacionalizavimą ir žemės reformą. Iki 1940 m. spalio pabaigos buvo nacionalizuoti bankai, stambiosios pramonės ir prekybos įmonės, geležinkeliai, transporto priemonės. 1940 m. spalio 31 d. priimtas nutarimas nacionalizuoti gyvenamuosius namus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje, kurių plotas viršijo 220 kv. m, taip pat namus, turinčius istorinę ar meninę vertę arba užimtus
valstybės įstaigų. Nacionalizuoto turto savininkai jokios kompensacijos negavo.
Šis namas buvo nacionalizuotas 1940 m. gruodžio 10 dieną. Nacionalizavimo akte kaip savininkas nurodytas LSSR Profesinių sąjungų centro biuras. Name veikė 13 krautuvių ir / ar įstaigų, gyveno 5 nuomininkai ir kiemsargis, 1 butas buvo laisvas, 3 tušti, gaisro nuniokoti.
1941 m. namo 3 ir 4 butai (antrame ir trečiame aukštuose) buvo paskirti Vilniaus vyriškų rūbų siuvėjų konfekciono kooperatyvinei gamybinei artelei „Raudonasis siuvėjas“. Artelės – pusiau kooperatinės įmonės – telkė anksčiau privačiai dirbusius amatininkus – siuvėjus, batsiuvius ir kitus,
Nacistinė okupacija. 1941 m. rugsėjį žydų kvartale buvo įkurti Didysis ir Mažasis getai. Juos skyrė Vokiečių gatvė. Mažasis po kelių mėnesių likviduotas, o Didysis Vilniaus getas egzistavo iki 1943 m. rugsėjo 23 dienos. Į Didžiojo geto teritoriją buvo įtrauktos Mėsinių g. 1 ir 2 namų dalys. Maždaug ties šių pastatų viduriu Mėsinių gatvėje buvo įrengta medinė tvora su spygliuota viela. Pagrindiniai vartai į Didįjį getą buvo Rūdininkų gatvėje. Didžiajame gete, įvairiais duomenimis, gyveno apie 30 tūkstančių žmonių.
1972 m. Paminklų konservavimo institute buvo atliekami šio Senamiesčio kvartalo istoriniai tyrimai, pildomos namų anketos. Šio namo anketoje rašoma, kad 1943–1944 metais, po Vilniaus geto likvidavimo, jame veikė vienos iš antihitlerinių
organizacijų pogrindinė spaustuvė. Šis „reikšmingas istoriniu-revoliuciniu požiūriu“ įvykis galimai apsaugojo pastatą nuo dar didesnių pertvarkų. Apie 1956 m. darytoje nuotraukoje užfiksuota atminimo lenta galimai priminė apie čia veikusią spaustuvę.
Antroji sovietinė okupacija. Pokariu į namą atsikraustė nauji įvairių profesijų gyventojai. Name gyveno batsiuvys ir ginekologė, siuvėjas ir ministrų tarybos darbuotojai. Buvusi pastato gyventoja Violeta Pileckaitė-Ivinskienė papasakojo, kad į renovuotą pastatą su tėvais atsikraustė 1958 m., bet namo kiemas kurį laiką buvo labai netvarkingas: stovėjo lauko išvietė ir buvo didelė šiukšlių duobė.
Atkūrus Nepriklausomybę ir pradėjus steigtis privatiems verslams, 1991–1992 m. šiame name įsikūrė bendra Lietuvos-Anglijos įmonė „LondVil“. Ji prekiavo importiniais drabužiais ir avalyne, kosmetika, parfumerija, bendradarbiauta su Estijos drabužių gamintojais „Klementi“ ir „Baltman“, kurie tapo vienais pagrindinių tiekėjų. 1992 m. „LondVil“ savininkai pradėjo dar vieną partnerystę, nutiesusią kelią vienam iš didžiųjų Lietuvos prekybos centrų – dalyje šiandieninio muziejaus patalpų Ortizų šeima įkūrė pirmąją Vilniuje parduotuvę „IKI“.
Nors dešimtajame dešimtmetyje „LondVil“ buvo labai populiari, joje lankydavosi ir šalies elito atstovai, po 2000 m. prekyba pradėjo sektis prasčiau ir 2004 m. parduotuvė užsidarė.
2012 m. ilgai nebenaudotose patalpose įsikūrė nauji verslai. Dabartinę kavinės salę išsinuomavo „AJ šokoladas“. Šokolado verslo ir šokoladinių tinklo įkūrėjas Algimantas Jablonskas prisimena, kad vienoje šokoladinėje vykusioje
degustacijoje dalyvavo fengšui specialistas, kuris pasakė esą šioje vietoje verslas nesiseks. Sutapimas ar ne – „AJ šokoladas“ Vokiečių g. veikė vos vienerius metus.
2014 m. dabartinėje muziejaus ekspozicijų erdvėje atsidarė Lauros Taučiūtės įkurtas vaikų restoranas-teatras „Kukumuku“, tikriausiai antras vaikų restoranas Vilniuje po legendinio „Nykštuko“. Restorane buvo kuriami ir rodomi originalūs spektakliai, mažuosius lankytojus užimdavo animacinis herojus Kukumukas, stalo etiketo ir sveiko maisto edukacinės programėlės. Lankytojus traukė teminiai žaidimų kambariai ir skirtingo amžiaus vaikams pritaikytas meniu. Sumažėjus lankytojų restoranas 2016 m. buvo priverstas užsidaryti.
Restoraną „Kukumuku“ savivaldybės nuomininkų sąraše 2016 m. pakeitė privatus iliuzijų muziejus „Vilnil“, veikęs čia iki 2019 m., o tada persikraustęs į gretimą namą, kur sėkmingai dirba ir dabar. Pastato rūsyje muziejus taip pat buvo įrengęs pabėgimo kambarį.
Tuo tarpu „AJ šokolado“ vietoje netrukus įsikūrė tarptautinės iniciatyvos „Children City“ žaislų parduotuvė. Idėjos iniciatorė ir įgyvendintoja Lietuvoje Agnė Grigaliūnienė tikėjosi, kad parduotuvė ne tik pasiūlys kokybiškų žaislų, bet ir prisidės sprendžiant Lietuvos vaikų bėdas, paskatins tėvus skirti savo vaikams daugiau laiko.
Todėl žaislų parduotuvės komanda – Asta Budukevičiūtė-Žegunė ir Julija Mazūrienė – kelis metus vystė sėkmės sulaukusią socialinę iniciatyvą „Aštunta minutė“, kurios metu įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse tėvai su vaikais kartu kokybiškai leisdavo laiką. Deja, 2019 m. parduotuvę buvo nuspręsta uždaryti.
Miestų muziejai pradėti kurti tuomet, kai miestai ėmė sparčiai augti ir keistis. Pirmasis miesto muziejus – Le musée Carnavalet – buvo įkurtas 1866 m. Paryžiuje, kuomet Napoleonas III ir baronas Haussmannas ėmėsi didžiosios miesto rekonstrukcijos. Tačiau dauguma tokių muziejų buvo steigiami XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, pavyzdžiui, Berlyno miesto muziejus įsteigtas 1874 m., Londono – 1912 m., Niujorko – 1923 m., Varšuvos – 1936 m.
(1) Kaip tinkama vieta Vilniaus muziejui rotušė minėta 1912, 1928 ir 1936 metais. Galiausiai 1941 m. joje įkurdintas Vilniaus dailės muziejus, paveldėjęs Vilniaus muziejaus statusą ir rinkinį.
(2) 1928–1929 m. miesto muziejaus patalpoms siūlyta pritaikyti dalį Pranciškonų vienuolyno, kur tuo metu veikė Vilniaus miesto archyvas.
(3) Čia po 1933 m. kovo 15 d. posėdžio buvo paskirtos patalpos tik ką įkurto Vilniaus miesto muziejaus tarybai.
(4) 1938 m. siūlyta muziejui perduoti 1937 m. pradėtus restauruoti Sluškų rūmus, o priešais juos, kitoje dab. Tado Kosciuškos gatvės pusėje įrengti miesto parką.
(5) Žurnalistas ir buvęs Seimo narys Aleksanderis Zwierzyńskis 1938 m. siūlė miestui įsigyti jam priklausiusį namą Tilto gatvėje ir ten įkurti Vilniaus miesto muziejų.
(6) 1938–1939 m. ketinta imti 35 tūkstančių zlotų kreditą ir statyti muziejui naują pastatą.
(7) Galiausiai, 1939 m. pavasarį už maždaug 100 tūkstančių zlotų miestas muziejui nupirko vadinamuosius Oginskienės rūmus. Tuomet visuomenė ėmė masiškai perdavinėti muziejui meno kūrinius, o miesto magistrato (savivaldybės) darbotvarkėje atsirado klausimai dėl eksponatų pirkimo Vilniaus miesto muziejaus rinkiniui pildyti.
1930 m. birželio 15-21 d. Vilniuje lankėsi tuometinis Lenkijos Respublikos prezidentas Ignacy Mościckis. Birželio 17 d. 16:50-17:30 prezidentas dalyvavo iškilmingame posėdyje, kuris vyko šiame name įsikūrusiuose Amatų Rūmuose:
Cechų nariai ir jaunieji amatininkai bei profesinių mokyklų mokiniai sveikindami Garbingąjį Svečią, su savo cechų bei mokyklų vėliavomis išsirikiavo išilgai visą Vokiečių gatvę, kurioje [ir] buvo įsikūrę Rūmai. (…) Išklausęs p. H. Zabielskio pranešimo [apie] istorinę Vilniaus žemės amatų raidą ir apžiūrėjęs cechų [istorijos] reliktus Prezidentas, palydėtas amatininkų ovacijomis, išvyko į Antakalnį. (Słowo, 1930 06 18)
Po savaitės, birželio 25 d. Vilniaus miesto prezidentas (meras) Józefas Folejewskis Amatų rūmams į Vokiečių gatvę išsiuntė tokio turinio raštą:
(…) kreipiuosi į Amatų rūmus su prašymu padovanoti [Miesto] muziejui cechų vertybes (spaudus, vėliavas ir kt.) ir archyvalijas (…), nes norėtume savo vertybes surinkti Miesto muziejuje. Šiuo metu visos vertybės išblaškytos skirtingose vietose ir neprieinamos platesniam ratui, o įkūrus muziejų, jos bus tinkamai klasifikuotos ir saugomos atsakingai bei profesionaliai vadovaujant, o svarbiausia, bus prieinamos miesto visuomenei ir svečiams. (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Vilniaus muziejaus idėja buvo pradėta gaivinti artėjant Valstybės tūkstantmečio paminėjimui ir Vilniui gavus Europos kultūros sostinės titulą (2009). 2007 m. savivaldybės iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi parengti muziejaus koncepcijos gaires. 2008–2010 m. profesoriai Alfredas Bumblauskas ir Alvydas Nikžentaitis sukūrė Virtualų istorinio Vilniaus muziejų,
Parodos kuratoriai:
Aelita Ambrulevičiūtė
Rasa Antanavičiūtė
Jurgis Atroškevičius
Rūta Miškinytė
Povilas Andrius Stepavičius
Eksponatus parodai skolino:
Agnė Grigaliūnienė
Egidijus Kaluina
Ferdynand Bohdan Ruszczyc
Jacek Szumański
Laisvis Janulis
Laura Taučiūtė
Matvei Linov
Rimantas Puzinas
Romualdas Tumelis
Saulius Pilinkus
Valentinas Gylys
Violeta Pileckaitė-Ivinskienė
Vytautas Paulauskas
Bažnytinio paveldo muziejus
Biblioteka UMK w Toruniu
GUT.LT – buities technika
Yad Vashem
Kretingos muziejus
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos liaudies buities muziejus
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Muzeum Narodowe w Warszawie
Российская национальная библиотека
UAB Efis
UAB Singlis
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
Vilniaus regioninis valstybės archyvas
Vilniaus universiteto biblioteka
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Iliustratorė: Medilė Šiaulytytė
Architektas: Povilas Marozas
Dizainas: agentūra „Marios“, Laura Grigaliūnaitė
Technikai: Kazimieras Sližys, Stanislovas Lučūnas, Vadim Šamkov
Informacinis muziejaus partneris: LRT
Virtualiame pasakojime naudotos Lauryno Skeisgielos ir Sauliaus Žiūros nuotraukos
Dėkojame:
Ada Bielikowska, Agnieszka Wiśniewska, Aistė Niunkaitė-Račiūnienė, Algimantas Jablonskas, Alla Makarevich, Andrzej Ciecierski, Andrzej Kierulis, Anna Hosbein, Arūnas Dzedzevičius, Arūnas Gelūnas, Augustas Vaitkevičius, Dainius Numgaudis, Dalia Padriezienė, Darius Indrišionis, Egidijus Gotalskis, Eglė Jasevičiūtė, Elena Krukonytė, Emanuel Saunders, Evaldas Blaževičius, Evaldas Stambrauskas, Evelina Bukauskaitė, Giedrė Barauskienė, Gintas Kavoliūnas, Gintautas Blažiūnas, Ignė Rasickaitė, Inga Baltrušaitytė, Jolanta Bernotaitytė, Jūratė Meilūnienė, Jūratė Senvaitienė, Jurgita Markevičiūtė, Kristina Kasparavičienė, Laima Jadevičienė, Laima Sazonova, Loreta Meškelevičienė, Mantas Zabulionis, Marija Drėmaitė, Martynas Kosas, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Ramutė Vaikšnoraitė, Rasa Semėnaitė, Rytis Rimantas, Rolandas Skarbauskas, Rūta Kačkutė, Rūta Šimulė, Sigita Maslauskaitė, Sigitas Beiga, Sigitas Narbutas, Skaistis Mikulionis, Skirmantė Kvietkauskienė, Skirmantas Kuncevičius, Tadas Šėma, Urszula Czarnowska, Valdas Steponaitis, Vidmantas Airini, Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė, Vilius Šimkus, Viltė Janušauskaitė, Virgilijus Pugačiauskas, Vytautas Naudžiūnas, Vytis Ramanauskas, Vladas Niunka, Waldemar Wołkanowski
Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge, Nacionalinė dailės galerija, Prano Gudyno restauravimo centras, Vilniaus dailės akademija
Parodos gidės savanorės / gidai savanoriai:
Agnieška Kovalevska, Arnoldas Stasiulis, Asta Cicėnienė, Aušra Pocienė, Aušrinė Ruzgytė, Beata Žukienė, Brigita Domanskytė, Daina Šėmienė, Danielius Mažeika, Eglė Skeiverytė-Razauskienė, Greta Kačergiūtė, Ieva Bartaševičiūtė, Polijančuk, Julijus Balčikonis, Jūratė Raugalienė, Kornelija Garlaitė, Ramunė Vitartaitė, Reda Norvilienė, Renata Kandratovich, Rima Žilinskaitė, Šarūnė Panovaitė, Ugnė Kulbokaitė, Vaida Pleskačevska, Varvara Kozlova, Vytautė Mažeikienė
