Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais. Fotopasakojimas

Vilniaus muziejuje 2022 m. liepos 7 d.–gruodžio 31 d. veikė paroda „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“. Paroda parengta pasitelkus Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgyvendinamo projekto „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 metais“ (Nr. S-MOD-21-5) tyrimais.

Projektas vykdomas pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos remiamą veiklos kryptį „Modernybė Lietuvoje“. Šio projekto partneris – Vilniaus muziejus.

Industrializacija Europos ir Rusijos imperijos miestuose ir jos pasekmės

Žvėryno tiltas (tolumoje – Vilniaus pramoninis rajonas), atvirukas, Davydo Vizūno leidykla, 1914. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

XIX amžiaus pabaiga–XX amžiaus pradžia yra Vilniaus modernėjimo laikotarpis. Tuo metu miestas plėtėsi, didėjo darbo pasiūla. Ieškodami naujų darbo vietų į miestą suplūsdavo aplinkinių vietovių žmonės. Vilniuje didėjo gyventojų skaičius, tankėjo miesto apgyvendinimas, sykiu didėjo tarša, plito ligos. Netrukus gyvenimo kokybė taip suprastėjo, kad neišvengiamai teko modernizuoti miesto sanitarinę infrastruktūrą, buitinius patogumus.

XIX–XX amžių sandūroje madas, grožio ir patogumo standartus keitė žinios apie sanitariją ir higieną. Radosi ne tik nauji įrenginiai, bet ir naujos apdailos medžiagos, masinės gamybos baldai. 

Tapo paprasčiau rūpintis namais, todėl keitėsi miestiečių gyvenimo būdas. Parodoje pristatomą laikotarpį galima laikyti lūžiu vilniečių būsto evoliucijoje.
XVIII a. pabaiga–XIX a. laikomas intensyviu Europos, pirmiausia Anglijos, industrializacijos, miestų plėtros ir urbanizacijos laikotarpiu: augo šalių ekonomika, kilo pragyvenimo lygis, daugėjo gyventojų miestuose, keitėsi gyvenimo būdas, buitis. Greta buvo kuriamos visuomeninės sveikatos priežiūros, švietimo ir kitos socialinės apsaugos sistemos. Tačiau industrializacija ir urbanizacija turėjo ir neigiamų pasekmių miestų raidai: ekologinės problemos aštrėjo proporcingai augančiai šalių ekonomikai ir sparčiai besivystančiai pramonei.

Mirštamumas nuo infekcinių ligų 1912 m. europinėje Rusijos imperijos dalyje ir Europos valstybėse (mirusiųjų skaičius 100 000 gyventojų)

Tokie industrializacijos ir urbanizacijos procesai vyko visuose Europos miestuose. Pirmoji jų pasekmes pajuto Anglija. Sparčiai augančių miestų sanitarinę būklę blogino tai, kad miestai dar neturėjo vandentiekio ir srutų kanalizacijos, o gyventojai 

šiukšles mesdavo bet kur. Su miestų tarša didėjo mirštamumas, mažėjo gyvenimo trukmė. Tuo metu ekologinės problemos žmonėms rūpėjo, tik jei paliesdavo jų pačių interesus.

Mirštamumas nuo infekcinių ligų Rusijos imperijos miestuose (registruotas gydytojų) 1912 m.

Rusijos imperijoje, į kurios sudėtį 1795 m. buvo inkorporuota Lietuva, industrializacija ir urbanizacija prasidėjo bene šimtmečiu vėliau – XIX a. antroje pusėje. Tankėjančių ir besiplečiančių Rusijos imperijos miestų sanitarinė būklė prastėjo, daugėjo epidemijų ir miestiečių sveikatos problemų.

Miestų reformos metu 1870 m. Rusijos imperijoje buvo priimti Miestų nuostatai. Jie (sąlygiškai) liberalizavo miestų savivaldų veiklą ir suteikė daugiau savarankiškumo sprendžiant įvairius su miestų ūkiu, aplinkos gerinimu ir miestų plėtra susijusius klausimus.

Vidutinis gyventojų skaičius viename name 1909–1910 m.

XIX a. antros pusės–XX a. pradžios Vilniuje, kaip ir šio laikotarpio Vakarų Europos ir Rusijos imperijos miestuose, didėjo fabrikų skaičius ir naujų darbo vietų pasiūla, gausėjo populiacija, tankiai gyvenamame mieste kartojosi epidemijos ir blogėjo miesto sanitarinė būklė.
Vilniui reikėjo modernizuoti inžinerinius tinklus, imtis aplinkos gerinimo priemonių. Svaresni pokyčiai prasidėjo 1876 metais, įsigaliojus Miestų nuostatams.

Vilniaus vandentiekis

Medinis vandentiekio vamzdis, XVI a. Vandentiekio istorijos muziejus

Vilniuje vandentiekis pasiekė kai kuriuos namus dar XV amžiuje. Iki 1914 m., kai buvo pradėtas naudoti magistralinis vandentiekis, miestas turėjo tris pagrindinius medinius vandentiekio kanalus: Vingrių, Žiupronių (Misionierių) ir Medininkų (Aušros) vartų.

Vandens nešėjas. Romualdo Kvinto skulptūra, 2020 m. pastatyta Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje. Sukurti vandens nešėją R. Kvintą įkvėpė Vilniuje gyvenusio žydų poeto Mošės Kulbako eilės, fot. Lina Fisheye

Ne visi miesto namai turėjo vandentiekį. Gyventojai sėmėsi vandenį iš privačių šulinių, arba tiesiai iš upių ar kitų vandens telkinių. Mieste buvo įrengti ir viešieji šuliniai, į kuriuos vanduo atvestas iš miesto šaltinių.
Gyventojai, kurių namai buvo atokiau nuo vandens šaltinio, paprastai naudodavosi vandens vežėjų arba nešėjų paslaugomis. Tuo metu tai buvo labai populiari profesija. Miesto namus jungiant prie vandentiekio ši profesija pamažu nunyko.

Vilniaus nuotekų sistema

Šv. Teresės bažnyčia ir Aušros vartų koplyčia, apie 1896, fot. Stanislaw Filibert Fleury. Lietuvos nacionalinis muziejus

Kol Vilniuje nebuvo visą miestą juosiančio kanalizacijos tinklo, panaudotam virtuvių vandeniui nuleisti prie namų išorinių sienų šalia virtuvės langų būdavo tvirtinami vamzdžiai. Jie turėjo nupylimo angą, prie kurios tvirtintos grotelės, skirtos kietoms atliekoms sulaikyti. Toliau vanduo tekėjo kiemo latakais iki paplavų duobės, arba tiesiai į gatvės paviršinį lataką.
Latakai ir požeminiai nuotekų kanalai skirti lietaus vandeniui ir panaudotam buityje vandeniui nutekėti. Kanalai ir latakai nebuvo pritaikyti srutoms išleisti, bet pažeidimų buvo. Nuotraukoje gerai matyti paviršiniai kanalai arba latakai, plačiose gatvėse tiesti abipus, siaurose – per gatvės vidurį. Per latakus pėsčiųjų patogumui buvo klojami iš lentų padaryti tilteliai.

Plytinio požeminio kanalo ir kontrolinio šulinio maketas, XX a. Vandentiekio istorijos muziejus

Ypač patogu buvo gyventi prie Vilnelės ir Kačergos upelio, prie požeminių nuotekų kanalų. XVIII a. buvo nutiestas kanalas nuo Universiteto pastato, po dab. Universiteto ir Skapo gatvėmis į Nerį. Pirmieji nuotekų vamzdžiai buvo mediniai (labai panašūs į vandentiekio, tik daryti iš didesnio skersmens rąstų). Jie reikalavo nuolatinės priežiūros: greitai išpūdavo. Kartais, įtrūkus vamzdžiui, iš po žemės trykšdavo purvo fontanai.

Keraminis nuotekų vamzdis, „Skromberga Stenkols-och Lerindustri AB“ gamykla, Švedija, XIX a. pab. Lietuvos nacionalinis muziejus

XIX a. kanalai ėjo dab. Dominikonų, Žydų, Stiklių, Gaono, Universiteto ir Pilies gatvėmis, Gedimino prospekto atkarpoje nuo Žemės banko (dab. Gedimino g. 6) iki Katedros aikštės ir dalyje Antakalnio. Miesto „kolektoriumi“ gyventojai pavertė Kačergos upelį, kuris Pylimo, Trakų gatvėmis, Klaipėdos, pro Ignoto kareivines, Liejyklos ir 

Stuokos-Gucevičiaus gatvėmis tekėjo link katedros ir Neries. 

O Vilnele į Nerį tekėjo Paupio ir Užupio gyventojų išleidžiami nešvarumai. XIX a. pirmais dešimtmečiais požeminius kanalus pradedama mūryti, kiek vėliau pradėtos tiesti ketaus ir keraminių vamzdžių trasos.

Lietaus vandens nuotekų grotelės, XX a. pr. (?). Vilniaus muziejus

Tokias groteles dėdavo virš lietaus nuotekų kanalų, panašios dengė iš kiemų išvestų nuotekų latakų smėlio filtrus, kad į juos nepatektų kietosios atliekos, galinčios užkimšti gatvių latakus. Grotelės pagamintos Vilniaus Pavelo Zimmermanno metalo liejykloje, įsteigtoje 1864 metais. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio įmonė Vilniuje.

Miesto asenizacija

Borucho Rindziunskio namo projektas, kuriame matyti naujai įrengiami tualetai, 1860. Lietuvos valstybes istorijos archyvas

Iki nutiesiant kanalizaciją, srutas pildavo į specialias kiemuose, po lauko išvietėmis, įrengtas srutų duobes. Apie XIX a. šeštą dešimtmetį išvietes pradėta įrenginėti namo viduje (paprastai priestate laiptinės gale), o rūsiuose statytos specialios talpyklos srutoms surinkti. Į jas srutos nutekėdavo vamzdžiais arba iš plytų sumūrytomis vertikaliomis angomis.

Karikatūra iš humoristinio žurnalo Vilniaus veidrodis: „Asenizatoriai: Miestieciai! Prisiekiame, kad Jurgio prospektu diena daugiau nevažinėsime“, Виленское зеркало. Еженедельный журнал юмора и сатиры. 1911 m. balandžio 2 d. Vilniaus universiteto biblioteka

Iš miesto srutas išveždavo asenizatorių gurguolės medinėse statinėse. Statines užpildydavo asenizatoriai: vienas jų ant virvių buvo nuleidžiamas į duobę ir pripildydavo kibirą. Pakeltas į viršų kibiras būdavo išpilamas į statinę ir taip kartojama, kol duobė išsemiama. Dėl didelės smarvės, asenizacijos darbus leisdavo atlikti tik naktimis, kol gatvėse nebūdavo žmonių.

Sandarūs „pneumatiniai aparatai asenizacijai“, kuriuos Vilniaus dūmai siūle įsigyti Adolfo Tretcerio gamykla Varšuvoje, reklama, 1892. Lietuvos valstybes istorijos archyvas

XIX a. pabaigoje greta nesandarių medinių asenizatorių statinių plito modernios, sandarios pneumatinės pompos. Jos neskleisdavo kvapų, tad leista dirbti ir dieną. Vilniuje, kaip ir kituose Europos ir Rusijos imperijos miestuose, situaciją keitė tiesiama kanalizacija, kuri požeminiais kanalais nešvarumus nukreipdavo ne į upes, bet į drenažo laukus, kur srutos buvo pūdomos arba neutralizuojamos. Drenažo laukus Vilniuje numatyta įrengti Paneriuose.

Kanalizacijos tiesimo darbai

Vilniaus kanalizacijos tiesimo pradžios iškilmes 1912 m. dab. Maironio gatvėje, šalia Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros, fot. Leon Butkowski, Miron Butkowski, 1912. Lietuvos nacionalinis dailes muziejus

Kalvotas Vilniaus landšaftas buvo palankus nutekėti skysčiams. Rytinėje miesto dalyje, kurioje buvo didelis nuolydis, ilgiau nei kitur mieste naudotasi paviršiniais latakais: skirtumas tarp aukščiausio miesto taško už geležinkelio ir žemiausio – Neries – buvo 100 m, atstumas – 2,5 km, nuotekų tekėjimo greitis – 1–3 m per sekundę. Kanalizacijos tinklo tiesimas dėl įvairių priežasčių vilkintas iki 1912 metų.

Vilniaus kanalizacijos projektas, inž. E. Šenfeldas (Проект канализации г. Вильно, составленный инженером Э. Шенфельдом), 1914. Vandentiekio istorijos muziejus

Kanalizuotų gatvių gyventojai jau buvo pasiekę kitą komforto lygį: nebereikėjo kibirais nešioti vandens ir rūpintis, kur pilti panaudotą vandenį. 1909 m. požeminių kanalų tinklas apėmė 36 gatves, o metų gale prie jo buvo prijungta 210 miesto namų – iš daugiau kaip 8 tūkstančių. Modernaus kanalizavimo įrengimo darbai Vilniuje pradėti 1912 metais. Tinklas dar nejuosė viso miesto ir 1915 m. kartu su senais kanalais apėmė vos 55 gatves iš 280-ties.

Būsto naujovės: sanitariniai mazgai

Namo dab. Vilniaus g. 27 planas ir fasadas, vienas pirmųjų žinomų namų, kuriame buvo įrengti sanitariniai mazgai, 1879. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Sanitariniai mazgai keitė statomų namų vidaus erdvių suplanavimą: dėl vandentiekio ir kanalizacijos visuose aukštuose virtuves ir sanitarinius mazgus pradėta įrenginėti toje pačioje vietoje. Taip atsirado tipiniai butai.

Brolių Cholemų namo dab. Vytenio g. planas, 1893. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Dabartinėje Vytenio gatvėje namą su tipiniais butais statėsi vieni turtingiausių Vilniaus pirklių broliai Ševelis, Chaimas ir Perecas Cholemai. Plane matyti, kad vonia ir tualetas, ir šalia sanitarinių mazgų įrengta virtuvė visuose aukštuose yra toje pačioje vietoje. Remiantis brolių Cholemų pavyzdžiu, galima teigti, kad sanitariniai mazgai turtingų vilniečių būstuose atsirado pačioje XIX a. pabaigoje, bet masiškai imti įrenginėti po Pirmojo pasaulinio karo.

Centrinio namų šildymo ir vonios kambario įrangos reklaminis skelbimas, platintas Vilniaus miesto gyventojams, 1913.

Prabangiausi Vilniaus butai turėjo modernių sanitarinių įrenginių. Vandeniu nuplaunami klozetai, praustuvės statyti nebe laiptinėje kaip anksčiau, bet greta virtuvių, pačiame bute. Nors įsirengti vonią daugeliui savininkų buvo vis dar per brangu. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje prekyboje atsirado įvairių santechnikos įrenginių.

E. Š. Broido tapetų ir statybinių prekių parduotuvės reklama, kurioje skelbiama ir apie prekybą praustuvėmis ir klozetais, Торгово-промышленный адрес календарь Граца на 1900 год, 1899. Vilniaus universiteto biblioteka

Tikėtina, kad pirklys E. Š. Broido, prekiavęs rusiškais ir prancūziškais tapetais, vandens vamzdžiais ir klozetų reikmenimis, parketu ir lipdiniais, savo buto grindis išklojo prabangiu ąžuoliniu parketu, sienas dekoravo veikiausiai prancūziškais (prestižiniais) tapetais ir tikrai įsirengė klozetą ir vandentiekį.

Vonia iš gyvenamojo namo dab. Pylimo g. 12, XX a. pr. (?), restauruota 2022. Vilniaus muziejus

Namą dab. Pylimo g. 12 apie 1911 m. įsigijo daktaras, dūmos narys Vilhelmas Zalkindas. Jis gimė farmacininko Zeliko Zalkindo šeimoje, studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškojoje medicinos-chirurgijos akademijoje ir 1891 m. apsigynė daktaro disertaciją „Vilniaus miesto medicininis ir topografinis aprašymas“ (Опыт медико-топографического описания г. Вильны). XX a. pradžioje Zalkindas dirbo vyriausiuoju gydytoju Vilniaus žydų ligoninėje, turėjo privatų vidaus 

ligų, akušerijos ir ginekologijos kabinetą to paties namo 1-ame bute. Miesto dūmoje dažnai pasisakydavo apie Vilniaus sanitarinės padėties gerinimą. Ši vonia Pylimo gatvėje tarnavo daugiau kaip 100 metų. Tokios iš ketaus pagamintos ir emale dengtos vonios buvo statomos vilniečių namuose XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Prabangesnės vonios turėjo įmantrias, tarsi liūto ar chimeros kojeles.

Katilas virintam vandeniui, XIX a. II pusė–XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus Vandens šildymo kolonėlė, XX a. pr. (?). Energetikos ir technikos muziejus

Kol miesto butuose nebuvo karšto vandens, vilniečiai naudojo katilus vandeniui šildyti ir laikyti. Jie paprastai naudoti virtuvėse, kartais – ir vonioms užpildyti. XX a. pradžioje vandeniui voniose pašildyti plinta vandens kolonėlės, kaitinamos malkomis. Jos sykiu sušildydavo ir vonios kambarį.

Pastatomas arba pakabinimas veidrodis, XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Muilinė, „Villeroy & Boch“, Vokietija, XIX a. II p.–XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus
Rankinis veidrodėlis, „R. Plewkiewicz i S-ka“, Varšuva, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus Vilniečiui Stravinskiui priklausiusi tualetinė dėžutė, XX a. pr. (?). Lietuvos nacionalinis muziejus

Atsiradus bute papildomoms patalpoms, papilto įvairių daiktų ir vonios kambario aksesuarai. „Villeroy & Boch“ kompanija įkurta 1836 m., sujungus dvi dar XVIII a. pabaigoje įsteigtas Nicolaso Villeroy ir Jeano-François Bocho įmones. „Villeroy & Boch“ masiškai gamino aukštos kokybės fajanso dirbinius. Tarp įmonės gaminių buvo ir muilinių. Puoštos įmantriais ornamentais ir piešiniais, muilinės tapo vonios kambarių puošmena. Varšuvoje veikusios „Villeroy & Boch“ parduotuvės Vilniaus spaudoje pradėjo reklamuotis XX a. pradžioje.

Miesto apšvietimas

[FOTO] Žibinčius, naudotas Nemenčinėje, XIX a. pab. Lietuvos nacionalinis muziejus

Seniausia apšvietimo forma – balana (sausos pušies ar beržo medienos 0,7–1 m ilgio plonas ir plokščias pagaliukas). Balana įstatydavo i žibinčių. Žibinčiai būdavo įvairių formų – pakabinami, pastatomi, įkišami į sieną. Labiausiai paplitę – pastatomi, daryti iš paprastos medinės trinkelės, į kurią vertikaliai įstatoma lazda su medinėmis arba geležinėmis žnyplėmis (lūpomis) balanai laikyti. Šitaip namie pasišviesdavo ne tik valstiečiai, bet ir neturtingi miesto gyventojai.

Pastatoma žvakidė, Norblino dirbtuvė, Varšuva, XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus

Rankinė žvakidė, XIX a. II p. Lietuvos nacionalinis muziejus

Figūrinė žvakidė, Norblino dirbtuve, Varšuva, XIX a. II p. Lietuvos nacionalinis muziejus

Kas įpirkdavo, rinkosi lajines žvakes, o turtingesni miestiečiai – mažiau rūkstančias vaškines (vėliau – stearininės). Žvakėms įstatyti buvo naudojamos įvairiausių formų žvakidės – pastatomos, sieninės, pakabinamos, rankinės, kelioninės. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniuje jos gamintos Michalo Niewiadomskio, Stanislawo Diakowskio ir Leono Perkowskio metalo gaminių dirbtuvėse. Daug žvakidžių buvo atvežama iš Varšuvos fabrikų.

Gnybtuvas žvakių dagtims nugnybti, Norblino dirbtuve, Varšuva, XIX a. II p. Lietuvos nacionalinis muziejus

Žvakių dagtims nugnybti naudoti specialūs gnybtuvai. Jų forma primena paprastas žirkles, tačiau prie geležčių pritvirtinta išskirtinė detalė – dėželė dagties degėsiams surinkti. XIX a. gnybtuvams padėti buvo naudojamas ir specialus stovelis su mažomis kojelėmis.

[FOTO] Žibintas, naudotas XX a. pr. Vilniaus rajone, Paberžės apylinkėse. Lietuvos nacionalinis muziejus

Vilnius buvo tamsus miestas: gatvės ir kiemai blogai apšviesti, namų bendro naudojimosi patalpos (koridoriai, laiptinės) visai neturėjo apšvietimo. Todėl gyventojai pasišviesdavo nešiojamais žibintais. Į žibintus įstatydavo žvakę, indą alyvai arba žibalui. Žibintai būdavo įvairių formų – pastatomi, pakabinami, sieniniai, nešiojami. Žibintas – tai metalinis arba medinis rėmas, kurio briaunos aptrauktos riebalais prisotinto popieriaus lakštais arba stiklo plokštelėmis. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje išplito fabrikinės gamybos nešiojami žibaliniai žibintai.

Dujinių ir žibalinių apšvietimo priemonių reklaminis lankstinukas, po 1910. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Nuo 1864 m. gatves apšvietė dujinės lempos. XIX a. pabaigoje dujinis apšvietimas pradedamas naudoti vidaus apšvietimui, pirmiausia, viešosioms įstaigoms. Tačiau dėl didelių kainų nebuvo populiarus nei gatvėms, nei namams apšviesti.

Žibaline lempa, pagaminta Teodoro Kreingelio fabrike Vilniuje, XIX a. pab. Lietuvos nacionalinis muziejus

Žibalinė lempa, „Carl Holy“, Berlynas, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus

Žibalinė lempa, „Gebrüder Brünner“, Viena, XIX a. pab. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

XIX a. antroje pusėje greta žvakių ir dujinio apšvietimo plito žibalinės lempos. Šio tipo lempos – tai 1853 m. Lvivo vaistininkų Jano Józefo Ignacy Lukasiewicziaus ir Jano Zeho patobulinta aliejinė lempa. Jų sukonstruota žibalinė lempa greitai prigijo ir labai greitai paplito europiečių būstuose. Be to, gamintojai siekė, kad tokios lempos ne tik apšviestų namus, bet ir taptų jų puošmena. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniuje veikė žibalinių lempų fabrikas, kuriam vadovavo Teodoras Kreingelis. Šio fabriko lempos nebuvo puošnios. Lempas, kaip interjero puošmenas, vilniečiams siūlė Rusijos, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos gamintojai.

Ivanas Trutnevas, „Salono vidus su jauna moterimi“, akvarelė, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Ivano Trutnevo akvarelėje pavaizduotas tipiškas XX a. pradžios Vilniaus medinio dvarelio interjeras, kurio apšvietimui naudotos ant stalo statomos žibalinės lempos. Jos buvo ypač populiarios butuose žemomis lubomis. Žibalinių lempų pritaikymo įvairovė ir įvairūs papuošimai visiškai tenkino grožį vertinančius, bet mažiau naujovių besivaikančius gyventojus.

Vilniaus elektrinės interjero nuotrauka, fot. Leon Butkowski, Miron Butkowski, 1902. Lietuvos nacionalinis dailes muziejus

1903 m. Vilniuje pradėjo veikti viešoji elektrinė. Tačiau elektros kainos buvo didelės ir ne kiekvienam prieinamos. Todėl, greta elektrinio apšvietimo, buvo populiarus žibalinis. 1903–1914 m. miestiečiai namus vis dar pasišviesdavo įvairiausiomis apšvietimo formomis: nuo seniausių iki naujausių.

Elektrinis sietynas, Vokietija (?), 1900–1911. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Elektros skaitiklis, „Siemens-Schuckert“, Vokietija, 1914. Energetikos ir technikos muziejus

Elektros lemputės „Vertex“ reklaminis skelbimas, Kurier Wilenski, 1911 m. sausio 20 d. Vilniaus universiteto biblioteka

Elektros energijos pritaikymas pramonėje atvėrė naujų galimybių, pasikeitė gamybos būdai, pagausėjo pramoninės produkcijos. Elektros pritaikymas buityje taip pat turėjo didelę reikšmę. XX amžiaus pradžioje ėmęs plisti elektrinis apšvietimas prailgino būdravimo laiką. Energija naudota ne tik apšvietimui – atsiranda elektrinių namų apyvokos reikmenų, tokių kaip elektriniai durų? skambučiai, sietynai. Spaudoje reklamuojami eksikatoriai, elektros lemputės „Osram“ ir „Vertex“, įvairių formų šviestuvai ir kita.

Paveikslėlis, tvirtinamas prie lempos gaubto, pagamintas Paryžiuje, naudotas Vilniuje, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus

Jo apšviesta kopija

Įdiegus elektrinį apšvietimą imta naudoti mielas smulkmenas, kurios tapdavo matomos įžiebus elektros lemputę. XX a. pradžioje prie lempų gaubtų kabinti nedideli lengvi ant celiulioidinės medžiagos štampuoti paveikslėliai. Kiekvieną kartą įžiebę lempas ir elektrinius sietynus namų gyventojai džiaugdavosi jaukiais ir sentimentaliais vaizdais. Vilniečiams tokias ir panašias interjero puošmenas prekeiviai dažniausiai siūlydavo prieš Kalėdas kaip nebrangias, bet malonias dovanas draugams ir namiškiams. Pirkėjus viliojo ir tai, kad daiktai buvo pagaminti Paryžiuje, Vienoje ar Berlyne.

Grindų danga

Keraminės grindų plytelės, XX a. pr. Dalios Klajumienės kolekcija

Keraminė grindų plytelių danga XIX a. tapo ypač madinga. Namų įrengimo vadovuose imta aptarinėti ir aiškinti, kuriose patalpose tokia danga tinka, kokia turėtų būti jos ornamentika. Plytelėmis rekomenduota kloti prieškambarius, vonias ir tualetus. Plytelių tvirtumas, lengvas jų valymas ir ornamentai atitiko XIX a. pabaigos–XX a. pradžios grožio ir higienos kriterijus.

Fabriko „Villeroy & Boch“ reklaminis lankstinukas, XX a. pr. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Fabriko „Marywil“ reklama, Kalendarz Illustrowany Kuriera Litewskiego, 1909. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Fabriko „Marywil“ reklama, Kalendarz Illustrowany Kuriera Litewskiego, 1909. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Pagrindinis grindų ir sienų plytelių tiekėjas buvo visoje Europoje garsus „Villeroy & Boch“ fabrikas, įsikūręs Metlacho mieste, Vokietijoje. Šio fabriko buveinė netgi tapo bendriniu ir iki šiol vartojamu keraminių plytelių pavadinimu – metlacho plytelės. Be „Villeroy & Boch“ vilniečiams keramines plyteles siūlė Lenkijoje veikę fabrikai. Garsiausi jų – Opočne 1883 m. įkurtas „Dziewulski i Lange“ ir Belgijos bei Vokietijos pramonininkų įmonė „Marywil“, 1899 m. pradėjusi veikti Radome.

Betono plytelės: vietinė (kairėje) ir Rygos fabriko (dešinėje) produkcija, XX a. pr. Dalios Klajumienės kolekcija

Vilniuje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė šeši betono fabrikai, kurie gamino dekoratyvią grindų dangą, palanges ir laiptus. Nepaisant nemenko būrio vietos gamintojų, didelę konkurenciją jiems sudarė Rygos fabrikai, kurių gaminiai išsiskyrė geresne kokybe ir įvairesniu dekoru. Dekoratyvios betono plytelės, kitaip nei keraminės, kurios dėl grožio ir aukštesnės kainos naudotos tik paradiniuose namų vestibiuliuose ir laiptinėse, dažniau klotos ūkinėse laiptinėse.

Rygos gumos fabriko „Provodnik“ linoleumo reklaminis skelbimas, Kurier Litewski, 1908, nr. 253. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Rygos gumos fabriko „Provodnik“ linoleumo katalogas, apie 1900. Vilniaus dailės akademija

Linoleumas – XIX a. antroje pusėje anglų inžinieriaus Fredericko Waltono išrasta grindų danga. Rusijos imperijoje veikė du linoleumo fabrikai: 1888 m. Rygoje atidarytas Rusijos ir Prancūzijos susivienijimas „Provodnik“, o Liepojoje – 1895 m. Švedijos dukterinė įmonė „Wicander & Larson“. Abiejų fabrikų produkcija Vilniuje prekiauta praėjus vos metams po įmonių atidarymo. Fabriko „Provodnik“ atstovybė buvo pirklio Leibos Zalkindo universalinėje parduotuvėje, veikusioje dab. Didžioji g. 33.

Fabriko „Tajkury“ parketo skydas iš namo Pamėnkalnio g., statyto 1911 m. Dalios Klajumienės kolekcija

XX a. pradžioje Vilniuje veikę inžinierių ir architektų susivienijimai ne tik projektavo namus, bet ir turėjo pastatų apdailai ir įrangai reikalingų gaminių sandėlius. Ypač vertintas ąžuolinis „Tajkury“ fabriko, įkurto 1882 m. Volynės gubernijoje, parketas, pasižymėjęs patvarumu ir gražiais raštais. Šią grindų dangą restauratoriai aptinka daugelyje XX a. pradžioje Vilniuje statytų ar remontuotų namų.

[NERANDU FAILO SU NUMERUOTAIS PASTATAIS] Šv. Stepono g. 27 (buv. 29) XIX a. pab. – XX a. pr. užstatymas pagal 1896–1914 m. brėžinius: 1. Gyv. namas / kontora; 2. Kepykla / pirtys; 3. Malūnas ir sandėliai; 4. Arklidės / ketaus liejykla; 5. Ketaus liejykla; 6. Kalvė; 7. Katilinių mašinų skyrius ir mechaninės dirbtuvės; 8. Lentpjūvė; 9. Kepykla / miltų sandėlis; 10. Sargo namelis, archit. Lino Mackevičiaus rekonstrukcija, 2016

Vilniuje grafui Antanui Tiškevičiui priklausė Šv. Stepono gatvėje 1899 m. įkurtas medžio pjovimo ir parketo fabrikas, 1902 m. Vilniaus Žemės ūkio ir pramonės parodoje apdovanotas didžiuoju sidabro medaliu. 1910 m. jam ėmė vadovauti Ch. A. Pinesas. Fabrikas buvo didžiausias XX a. pradžioje vietos parketo gamintojas.

Vilniuje pagamintų kamštinių grindų reklama, Вся Вильна, 1913.

Ksilolito fabriko „Otto Sening & Co., G.m.b.H“ reklaminio lankstinuko iliustracija, XX a. pr. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Vilniuje, kaip ir kitur Europoje, iš kamštmedžio žievės gaminta į linoleumo panašios sudėties kamštinė danga, kuria dengtos sienos, grindys, laiptų pakopos. Vilniuje veikęs Refeso fabrikas skelbė, kad kamštinės grindys gaminamos iš vientisos ugniai atsparios masės, išlaiko šilumą, yra elastingos, slopina triukšmą, į jas neįsigeria dulkės ir purvas, neįsimeta puvėsis, jos apsaugo patalpas nuo drėgmės, pelių, vabzdžių ir bakterijų veisimosi. Teigta, kad kamštinės grindys ypač praktiškos gyvenamųjų namų virtuvėse, voniose ir tualetuose. Taip pat nurodyta, kad kamštinių grindų nereikia painioti su ksilolito grindimis. Ksilolito grindys, panašiai kaip ir dangos iš kamštmedžio, reklamuotos kaip ugniai atsparios, malonios vaikščioti, higieniškos ir ilgaamžės. Ksilolitas nedega ir neskyla, ant jo nesusidaro grybelis, – teigė gamintojai.

Vilniečių naudoti katalogai

Henry Havard, Būsto apstatymo gramatika (Grammaire de l’ameublement), 1883. Vilniaus dailės akademijos biblioteka

Henry Havard’o knyga, pirmą kartą išleista 1883 m., buvo tokia populiari, kad iki 1887 m. pasirodė net 12 jos leidimų. Lietuvoje apie šią knygą irgi žinota, jos egzempliorių buvo šalies gyventojų privačiose bibliotekose. Autorius knygoje analizavo ir aiškino, kaip tinkamai sukurti madingus XIX a. pabaigos interjerus.

Albumas Dekoruotojas (Der Dekorateur), XIX a. pab. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Vilniečiams buvo gerai žinomi Vokietijos interjero detalių gamintojų katalogai. Leidiniuose, reklamavusiuose tekstilę – istorizmo stiliaus interjerams būdingas sunkias portjeras, sienų apmušalus ir kita – buvo galima pamatyti interjerų vaizdus ir susidaryti nuomonę apie būsto madas.

Albumo Ateljė dokumentai (Documents d’Atelier) titulinis puslapis ir modernių interjerų pavyzdžiai, Prancūzija, 1898. Vilniaus dailės akademijos biblioteka

1897–1914 m. Paryžiuje publikuotas žurnalas Art et Decoration, daug dėmesio skyręs modernaus interjero ir žymiausių dizainerių kūrinių bei dizaino mokyklų aptarimui, leido pavyzdžių albumus Ateljė dokumentai (Documents d’Atelier), kuriuose spausdino modernių interjerų ir jų dekoro elementų pavyzdžius. Šiuos albumus žinojo ir prenumeravo Vilniaus gyventojai.

Dekoravimo menas (Декоративное искусство), 1913. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Visoje Europoje buvo paklausūs nuo 1890 m. Hoffmano leidykloje Štutgarte publikuoti ornamentų ir dekoravimo pavyzdžių albumai – ornamentų rinkinys (Dekorative Vorbilder – Eine Sammlung von figürlichen Darstellungen), padarę didelę įtaką interjerų dekoratoriams. Šie leidiniai buvo žinomi ir Rusijos imperijoje. Jų pagrindu 1913 m. parengta ir išleista knyga Dekoravimo menas, kurioje publikuoti iš vokiškų albumų atrinkti pamėgti ornamentai. XIX a. pabaigos interjeruose buvo gausu tekstilės ir įvairių smulkmenų. Tam impulsą visoje Europoje davė gausiai drapiruoto damos buduaro ekspozicija, 1878 m. laimėjusi aukso medalį Paryžiaus parodoje.

Józefo Franaszeko popierinių apmušalų fabriko Varšuvoje katalogo lapai, XX a. pr. Žemaičių muziejus „Alka“

XIX–XX a. pradžia – popierinių sienos apmušalų (tapetų) klestėjimo laikas. Tai buvo lengvas ir nebrangus sienų dekoravimo būdas. Didelė tapetų pasiūla leido vilniečiams apmušalus keisti gana dažnai. Gamintojai pirkėjams nemokamai siūlė savo produkcijos katalogus, kurių, deja, iki mūsų dienų išliko vienetai.

XIX a. pabaigos interjerai: tekstilės ir daiktų gausa

Damos buduaro interjeras, Tygodnik illustrowany, 1878, t. 6, nr. 147. Krokuvos nacionalinio muziejaus biblioteka

XIX a. pabaigos interjeruose buvo gausu tekstilės ir įvairių smulkmenų. Tam impulsą visoje Europoje davė gausiai drapiruoto damos buduaro ekspozicija, 1878 m. laimėjusi aukso medalį Paryžiaus parodoje.

Vilniecio Teplovo buto interjeras, fot. Aizik Cinovec, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis dailes muziejus

XIX a. antroje pusėje suklestėjo tekstilės pramonė. Interjerus tapo madinga dekoruoti draperijomis ir portjeromis. Nepaisant rekomendacijų kreipti daugiau dėmesio į būsto sanitariją, nemažai gyventojų dar ir XX a. antro dešimtmečio pradžioje rinkosi daiktais ir audiniais perpildytus interjerus. Vienas išraiškingiausių to pavyzdžių – XX a. pradžios vilniečio Teplovo būstas.
„Puošnaus“ ir „prabangaus“ interjero mėgėjams siūlyti gobelenai, kilimai (aksominiai ir vilnoniai), portjeros, siuvinėtos pagalvės, užuolaidos, dekoro elementai (iš bronzos, plieno, porceliano), krištolo gaminiai, nuotraukų rėmeliai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje japoniškos vėduoklės, skėčiai ir mėlynai baltas porcelianas tapo būtinais madingo namų interjero atributais. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Europos interjeruose plito ir japoniško stiliaus interjero elementai, rytietiškas meno formas imituojantys taikomosios dailės kūriniai ‒ medžio raižiniai, širmos, vėduoklės, porcelianas ir kitokie gaminiai, kurių išvaizda buvo modifikuota pritaikant europietiškam skoniui. Sulankstoma kilnojama sienelė patalpai atitverti buvo svarbus XIX a. interjero elementas. Ji pridengdavo persirengiant, atitverdavo kambarį saugantis nuo skersvėjų. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje būstų interjeruose išplito stilizuotų rytietiškų baldų mada. Čia pristatoma širma dekoruota japoniškais motyvais.
Svetainės minkštų baldų komplektas – sofa arba kanapa, foteliai, krėslai, kėdės ir prie jų priderintas staliukas – buvo neatsiejama pasiturinčio vilniečio namų interjero dalis. Veidrodžiai iki XIX a. buvo prabangos prekė. Vėliau atpigo jų gamyba ir jie tapo įperkami mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.

XX a. pradžia: naujų higienos standartų įkvėptas interjeras

Vaikų kambarys didikų Kosakovskių Varšuvos rūmuose, S. K. Kosakovskio fotografijų registracijos knyga, 1894–1905. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ​

1900 m. nuotraukoje įamžintas miegamasis įrengtas pagal naujausius higieniškos mados reikalavimus: metalinė lova vietoje medinės, emaliuota praustuvė, lengvai valomu linoleumo kilimu išklotos grindys. Didikai Kosakovskiai Vilniuje taip pat turėjo rūmų. Tikėtina, kad ir šiame mieste miegamieji buvo įrengti pagal visus anų metų higienos reikalavimus.

Metalinė lova, „Fabryka mebli żelanych wózków dziecinnych i odlewania żelaza J. Neufelda”, Varšuva-Praha, XIX a. pab.–XX a. pr. Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios parapija Lovatiesė, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus Pagalvės užtiesalas, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus Languota pagalvėlė, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus Pagalvėlė, XIX a. II p. Lietuvos nacionalinis muziejus Rankšluostis, XIX a. pab. Lietuvos nacionalinis muziejus Servetele, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus Staltiese, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus 56) Ekranas-širma, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Nuo XIX a. vidurio Anglijoje pramoniniu būdu pradėtos gaminti metalinės lovos iš geležinių arba žalvarinių vamzdžių. Jos greitai išplito, nes buvo manoma, kad metalinės lovos higieniškesnės nei medinės. Tokių lovų į Rusijos imperiją buvo importuojama labai daug. Jas net pradėta vadinti „angliškomis“. Vilniaus spaudoje XIX a. pabaigoje gausiai reklamuotos Varšuvos, Sankt Peterburgo, Rygos ir kitų fabrikų metalinės lovos. Sulankstomos, lengvos konstrukcijos širmos statytos priešais židinį, kad išsklaidytų karštį, prie langų, kad išsklaidytų šviesą, arba tiesiog kambaryje kaip priedanga.

Bambukinių baldų fabriko „Mikado“ reklama su apdovanojimais, Вся Вильна, 1914. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Józefo Franaszeko fabriko produkcijos reklama, Вся Вильна, 1909. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Józefo Franaszeko fabriko produkcijos reklama, Kurier Litewski, 1906, nr. 129. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 1909 m. Vilniuje įkurto D. I. Markovskio japoniškų bambukinių baldų fabriko reklama, Вся Вильна, 1912. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Fabriko „Bukowiena“ reklama, Справочная книжка о телефонном сообщении г. Вильны на 1915 год, Vilnius, 1915. Vilniaus universiteto biblioteka

Didžiulį susidomėjimą japonų menu ir kultūra Europoje lėmė XIX a. antroje pusėje Japonijos izoliacinės politikos pabaiga ir uostų atvėrimas prekybai su Vakarais. Japonizmo mada neaplenkė ir Lietuvos – populiarėjo bambukiniai baldai. Jie buvo ne tik naudojami, bet ir gaminami Vilniuje. XX a. pradžioje veikė net keli japoniškų bambukinių baldų fabrikai ir dirbtuvės. Vienas jų „Mikado“ fabrikas savo reklamose minėjo, kad bambukiniai baldai – įvairių formų, su paminkštinimais ir be jų, su apmušalais, dekoruoti rytietiškais ornamentais ir keraminėmis (majolikos) detalėmis – tinka miesto būstams ir vasarnamiams. Tačiau kol kas nežinoma, iš kur buvo importuojama žaliava šių baldų gamybai. Norint suteikti lengviems baldams tvirtumo, bambukinės detalės būdavo uždengiamos metaliniais antgaliais, o jų ertmės užpildomos smulkiu smėliu. Lentynoms dažniausiai naudotas storas stiklas arba fajansas su spausdintu, o kartais – ranka tapytu piešiniu. Lengvas ažūrinis šių baldų siluetas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios interjerams suteikdavo rytietiško atspalvio.

Vilniaus lenktųjų baldų fabriko „Bukowiena“ kėdė, XX a. pr. Eglės Bagušinskaitės kolekcija

Vadinamųjų lenktųjų, arba Vienos, baldų gamybos pradininku laikomas Michaelis Thonetas (1796–1871). Šie baldai buvo gaminami iš buko strypų, kurie iš pradžių mirkyti karštame vandenyje, garinti, po to lankstyti plieninėmis juostomis (arba tam tikrose formose). Vėliau montuoti, džiovinti, poliruoti, dekoruoti raižytais, išdegintais arba įspaustais ornamentais. Žinomiausias ir labiausiai išplitęs įmonės gaminys – kėdė, vadinta Thoneto, brolių Thonetų, Vienos ar lenktąja kėde. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Thoneto ir kitų įmonių lenktųjų baldų gaminiai buvo masiškai kopijuojami visoje Europoje. 1896 m. Vilniuje atidarytas pirmas visame Šiaurės Vakarų krašte Leibos Gilelso lenktųjų baldų fabrikas. 1899 m. įkurtas fabrikas „Bukowiena“, kuris 1909–1915 m. veikė dab. J. Basanavičiaus g. ir priklausė Š. A. Lipkovičiaus ir R. A. Nemenčiko prekybos namams. Iš viso XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniuje veikė šeši lenktųjų baldų fabrikai ir trys strypus šiems fabrikams gaminusios įmonės.

Metalinis emaliuotas dubuo-praustuvė, XX a. pr. Žemaičių dailės muziejus Metalinis emaliuotas ąsotis, naudotas prausiantis. XX a. pr. (?) Lietuvos nacionalinis muziejus​

Sunku įsivaizduoti XIX a. pabaigos europiečių buitį be emaliuotų indų, praustuvių ir vonių. Paryžiaus mokslo draugija XVIII a. pabaigoje skyrė premiją už medžiagos, galinčios apsaugoti vidinį indų paviršių nuo cheminių reakcijų, išradimą. Tačiau dėl Prancūzijos revoliucijos bandymai buvo atidėti, o 1839 m. anglai Thomas ir Charlesas Clarkai užpatentavo metalo gaminių „stiklinimo ir emaliavimo“ būdą. Išrasta emalė indams padengti stabdė koroziją, o iš maisto dingo geležies poskonis. Pigūs, išvaizdūs, lengvi, nesioksiduojantys ir lengvai plaunami emaliuoti indai greitai išpopuliarėjo. Ilgainiui pradėta gaminti ne tik emaliuotus indus maistui, bet ir emaliuoti dubenis ir ąsočius praustis, o XIX–XX a. sandūroje, kai vandentiekis ir nuotekų sistemos europiečių butuose tapo masiniu reiškiniu, paplito emaliuotos praustuvės ir vonios. Vilniuje specializuotos emaliuotų indų parduotuvės atsirado 1885 m., o 1914 m. tokių parduotuvių jau skaičiuojama dešimtimis.

Interjerų ekspozicija, pristatyta baldų parodoje 1909 m. Vilniuje pranciškonių vienuolyno pastate, verslininko ir filantropo Juozapo Montvilos iniciatyva, fot. Leon Butkowski ir Miron Butkowski, 1909. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Informacija apie madingo būsto naujoves sklido ne tik per spaudą, bet ir meno, amatų ir pramonės dirbinių parodose. Itin didelį atgarsį tarp vilniečių sukėlė 1909 m. Būsto įrengimo draugijos surengta paroda „Būsto įrengimas ir sodininkystė“. Joje pristatyta „higieniško“, daiktais neperkrauto, gerai vėdinamo būsto idėja. Kataloge publikuotas J. Monkiewicziaus straipsnis „Būsto estetika“ iš esmės atkartojo vokiečių architekto, vokiškojo art nouveau stiliaus kūrėjo Paulo Schultzės-Naumburgo 1899 m. išleistos ir taip pat pavadintos knygos mintis. Parodoje eksponuoti ir keli modernaus nuomojamo būsto interjerai, tarp kurių buvo ir atskiras vaikų kambarys. Jame pristatyti specialiai sukurti baldai ir žaismingo piešinio sienų apmušalai.
Tai buvo paskutinis mūsų pasivaikščiojimo pasakojimas apie 1870–1914 m. vilniečių būsto pokyčius. Nors tuo laikotarpiu naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškarto, būtent šiuo laikotarpiu Vilniaus gyventojų būstai pasidarė panašūs į tokius, kokiuose gyvename dabar.

2022 07 28–2022 12 31

Parodos kuratorės:
Aelita Ambrulevičiūtė
Eglė Bagušinskaitė
Dalia Klajumienė

Parodos architektai:
Marius Daraškevičius
Vida Miškūnaitė-Jarošienė

Vaikų dalykai:
Živilė Miežytė

Redaktorė:
Dangė Vitkienė

Technikai:
Kazimieras Sližys
Stanislovas Lučunas
Spaudos idėjos

Partneriai:
Vilniaus universitetas
Vilnius 700

Rėmėjai:
Lietuvos mokslo taryba
Lietuvos kultūros taryba
Baltisches Haus

Eksponatus parodai skolino:
Eglė Bagušinskaitė
Vitalij Kisel 
Dalia Klajumienė
Energetikos ir technikos muziejus
Krokuvos nacionalinio muziejaus biblioteka 
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus M.K. Čiurlionio namai
Vandentiekio istorijos muziejus
Vilniaus dailės akademijos biblioteka
Vilniaus universiteto biblioteka
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus

Dėkojame:
Alvidas Bakanauskas, Mykolas Bistrickas, Vladas Burokas, Danutė Einkienė
Egidijus Gotalskis, Lilija Karželienė, Vitalij Kisel
Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Rūta Kuodienė, Raimondas Malaiška, Elona Malaiškienė, Ignas Miškinis
Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Jolita Orientaitė, Džiugas Palukaitis, Jolanta Puodžiūnienė, Marija Prokopčik, Vida Rimkuvienė, Renata Saulytė-Smalskė, Vaida Sirvydaitė, Jolanta Skurdauskienė, Rimantė Sodeikienė, Rūta Šimulė, Dainius Vaičiulonis, Brigita Zorkienė, Rokas Zubovas