Vytautas Kernagis – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūros ir muzikos pasaulyje. Dainuojamosios poezijos pradininkas, charizmatiškas kūrėjas, kurio balsas ir dainos įsirėžė į kelių kartų atmintį. Viena ryškiausių jo įvaizdžio detalių – akiniai, lydėję jį tiek scenoje, tiek kasdienybėje. Išlikusiose nuotraukose Kernagis beveik visada su akiniais – kadrų, kuriuose jų nebūtų, vos keletas. 

Vieno eksponato istorijoje Vokiečių 6 Vytauto Kernagio akiniai pristatomi neatsitiktinai.

2024-ųjų vasarą maestro šeima perdavė Vilniaus miesto muziejui išskirtinę asmeninių daiktų kolekciją. Tarp jų – net 20 porų regėjimo akinių, kuriuos Kernagis dėvėjo skirtingais gyvenimo periodais. Vieni mena ankstyvuosius metus, kiti lydėjo jį iki paskutinių pasirodymų scenoje. 

Iš išlikusių akinių receptų matyti, kad Kernagiui buvo diagnozuota toliaregystė – dioptrijos siekė +5,5, todėl akiniai pirmiausia buvo būtinybė, o tik vėliau – stiliaus detalė. Akiniai Kernagį lydėjo nuo ankstyvos vaikystės – jis ne tik prastai matė, bet ir viena akis šiek tiek žvairavo. Dėl to paauglystėje jam teko patirti iššūkių, kuriuos nesunku įsivaizduoti. 

Nuo paauglystės Kernagis žinojo, kad jo gyvenimas bus susijęs su scena – užaugęs aktorių šeimoje nusprendė studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). „Bet aš stosiu ten, nes kito kelio nėra, nors ir očkarikas [akiniuotis]“, – yra sakęs jis, pabrėždamas savo ryžtą, nepaisant aplinkinių abejonių.

Vis dėlto sovietmečiu scenos žmogui su akiniais nebuvo lengva – vyravo griežti estetiniai standartai, o akiniai dažnai buvo laikomi kliūtimi įsijausti į vaidmenį. Dalis dėstytojų į Kernagio išvaizdą žvelgė kritiškai. Akiniai virto ne tik praktiniu, bet ir psichologiniu barjeru, kurį jam teko įveikti. 

Studijų draugas Sigitas Račkys prisimena: „Jam akiniai netrukdė, bet trukdė kitiems. Laikai gi buvo tokie, kai iš kairiarankių darė dešiniarankius. Buvo visokių marazmų pilna.“ Pats Kernagis neslėpė, kad pirmieji metai konservatorijoje buvo nelengvi: „Dar dvejus metus studijavau su baisiu kompleksu: kad aš per blatą. Visi pagal talentą įstojo, o aš – očkarikas, per blatą“, – yra atvirai sakęs jis. 

Tai, kad akiniai buvo svarbi Vytauto Kernagio gyvenimo dalis, patvirtina žurnale „Kinas“ 1975 m. publikuota fotografija, kurioje 24 metų Vytautas užfiksuotas sėdintis savo kambaryje tėvų namuose. Ant sienos – žymaus lenkų aktoriaus Zbigniewo Cybulskio portretas. Cybulskis taip pat filmavosi dėvėdamas akinius. Nors nuo šio aktoriaus tragiškos mirties buvo praėjęs beveik dešimtmetis, jo atvaizdas vis dar kabėjo Kernagio kambaryje. Ar tai buvo talismanas, ar įkvėpimo šaltinis – nebesužinosime.