2021 m. Vilniaus muziejus pradėjo tęstinį projektą, kurio tikslas – tyrinėti ir aktualizuoti „neįdomius“ miesto rajonus (jau įvykę projektai bei parodos – 2022 m. „Kas į Viršulus?” bei 2024 m. „Krasnucha: Rajonas, kurio nėra?”). „Neįdomių“ rajonų projektai yra labiausiai skirti pasirinkto rajono gyventojams. Jie buria bendruomenę, didina „neįdomaus“ rajono vertę, mažina kultūrinę ir socialinę rajono gyventojų atskirtį. Tačiau tyrimo ir parodos sėkmė priklauso nuo vietinių gyventojų įsitraukimo, kuris priklauso nuo pasitikėjimo, o pasitikėjimui įgyti reikia laiko. Kaip tik todėl projektai prasideda laboratorijomis, kuriose užmezgamas ryšys tarp muziejaus ir vietinių gyventojų, projektu besidomintys rajono gyventojai tampa projekto ambasadoriais, surenkamos unikalios rajono mikroistorijos.

Praėjusiais metais Vilniaus miesto muziejus drauge su rajono gyventojais leidosi į Baltupių pažinimo ekspediciją. Jos tikslas – geriau pažinti šį rajoną, sužinoti kuo gyventojams šis rajonas svarbus, išgirsti ir užfiksuoti vietinių pasakojimus ir objektus, susijusius su gyvenimu Baltupiuose. Surinkta medžiaga ne tik papildys muziejaus fondus, bet ir padės kurti parodą apie Baltupius, kurios atidarymas numatytas kitų metų pavasarį.

Veiklos, apjungusios mažus ir didelius

Pirmąsias šio projekto veiklas muziejus pradėjo dar 2024 m. pabaigoje Baltupių progimnazijoje. Čia vyko edukaciniai rajono tyrinėjimo užsiėmimai moksleiviams. Jie mokėsi įvairių tyrimo metodų, išbandė juos praktiškai, rinko medžiagą apie rajoną ir ją analizavo.

„Su Baltupių progimnazijos septintokų klase susitikome aštuonis kartus. Kalbėjome apie rajono istoriją, ribas, gatvių pavadinimus, ieškojome pastebimų laiko ženklų, vaikščiodami po rajoną, darėme rajono nuotraukas. Mokiniai ėmė interviu apie savo mokyklos rajoną vieni iš kitų ir iš Baltupių gyventojų. Tyrinėjome rajono viešąsias erdves – rinkome medžiagą apie tai, kaip jos naudojamos, ko jose yra, o ko, galbūt, trūksta. Surinktą medžiagą mokiniai analizavo, braižė žodžių žemėlapius. Šio projekto rezultatas – mokinių sukurti filmukai apie Baltupius, pavyzdžiui, apie Baltupiuose esančius apleistus pastatus, graffiti, gamtos objektus ar maisto vietas. Greitai išsiaiškinome, kad svarbiausia rajono vieta mokiniams – IKI parduotuvė, o dažnai kylantis klausimas – kodėl nugriovė Maximą? Užsiėmimų metu mokiniai ne tik išbandė naujų tyrimų metodų, bet ir daugiau sužinojo apie savo mokyklos rajoną.” – pasakoja Vilniaus miesto muziejaus Vokiečių 6 edukatorė Marija Vaicekauskaitė.

Šių metų pavasarį, vasarą ir rudenį Baltupiuose šurmuliavo įvairios veiklos: muziejus drauge su socialine dizainere Jurga Želvyte kvietė baltupiečius „konservuoti” tai, kas jiems svarbiausia rajone. Improvizuotoje fotoateljė rajono gyventojai galėjo įamžinti svarbius, su gyvenimu rajone susijusius, daiktus bei jų istorijas. Ekskursijos įtraukė pažinti Baltupių gamtą, istorinius, geologinius ir mikologinius rajono klodus. Visose šiose veiklose baltupiečiai buvo ne pasyvūs klausytojai, bet aktyvūs dalyviai, dalinęsi savo baltupietiškomis patirtimis ir istorijomis.

„Svarbu, kad paroda neapsiribotų tik akademiniu žvilgsniu į rajoną. Mums rūpi kuo labiau į turinio kūrimo procesą įtraukti Baltupių gyventojus, jų pasakojimus, prisiminimus. Kur uogaudavo, kur ganydavo karves, slidinėdavo, klampodavo per statybų purvynus? Ar Cedrono upelio vanduo šventas, gydo, ar vis tik sukelia alergiją? Norėtųsi net Jomanto parke gyvenančius barsukus, voveres pakalbinti… bet nežinia ar pavyks. Daugeliui pravažiuojančių atrodo, kad Baltupiai tik Didlaukio gatvės kvartalas, tačiau tai ir senasis Baltupių, ir Novasiolkų (Naujasodžio) kaimas, buvę kolektyviniai sodai. Rajono bendruomenė šiek tiek išskaidyta, atskirta Kalvarijų gatvės, Cedrono tvenkinio. Svarbu surinkti tas skirtingas baltupiečių istorijas ir aktualijas, apjungti jas parodoje.” – sako Vilniaus miesto muziejaus turinio kuratorius Kęstutis Gerliakas. 

Šiuo metu muziejaus komanda vis dar renka baltupiečių pasakojimus, kurie ne tik papildys Vilniaus miesto muziejaus fondus, bet ir taps būsimos parodos apie Baltupius dalimi. Taip pat, šiuo metu vyksta du istoriniai rajono tyrimai – istorikas Povilas Andrius Stepavičius tiria Baltupių raidą iki II pasaulinio karo, o gidas Albertas Kazlauskas – nuo pokario iki šių dienų.

„Lietuvos valstybės istorijos archyve pavyko surasti ir perskaityti privilegiją, kuri buvo žinoma tik iš bibliografinių aprašų. Joje užfiksuota ankstyviausia Baltupių istorija. Ši vietovė savo paminėjimo istoriją gali skaičiuoti nuo XV amžiaus pabaigos, o tiksliau nuo 1494 metų, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios prepozitui Mikalojui Korčakui suteikė žemes šalia Baltakiemio ir dvi karčemas. Suprantama, kad vietovė egzistavo ir anksčiau, kadangi privilegijoje minima, kad jas anksčiau valdė didžiojo kunigaikščio žirgininkai. Tos žemės ir yra Baltupiai, tai patvirtina vėlesni Vilniaus dominikonų, vėliau įsikūrusių prie Šv. Dvasios bažnyčios, dokumentai. Dominikonų valdžioje Baltupiai ir ten buvęs dvaras išbuvo iki pat 1843–1844 m., kuomet, uždarius vienuolyną, dvaras buvo nusavintas. Tuomet prasidėjo kitas Baltupių kaimo istorijos etapas.” – atradimais dalijasi istorikas Povilas Andrius Stepavičius.

Šiuo metu Vilniaus miesto muziejus sistemina surinktą medžiagą ir ruošiasi gegužę smalsuoliams atverti parodą apie Baltupius, ne kur kitur, o Baltupiuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.