Ne visos svajonės išsipildo. Kai kurios tiesiog auga kartu su žmogumi – lėtai, tyliai, bet nenutrūkstamai.

Šiame užsiėmime susipažinsite su Beatriče – moterimi, kuri svajojo net tada, kai atrodė, jog tai neįmanoma. Ji jautė pasaulį garsais, kvapais, žmonių nuotaikomis. Svajonė jai buvo ne tik tikslas, bet ir būdas gyventi kasdien.

Kalbėsimės apie tai, kaip atsiranda svajonės, kodėl neretai jas slepiame, o kartais laikome savyje taip stipriai, kad negalime pamiršti. Taip pat apie tai, kaip jų siekti ne viską garsiai skelbiant, o tiesiog tyliai veikiant. Ir kaip gyventi, kad kiti matytų mūsų autentiškumą – tikrąjį „aš“.

Užsiėmimo metu kviesime prisiminti savo svajonę – didelę ar mažą, galbūt dar be aiškaus pavidalo – ir suteikti jai pavidalą, tarsi mažą ženklą, kurį galima nešiotis kišenėje, delne, širdyje.

„Man labiausiai patiko sužinoti, kaip ji kepė pyragus. Man ji labai gražiai dainuoja. Norėčiau ją pažinti gyvai.“ (edukacinio užsiėmimo dalyvė)