Sveiki atvykę į naują svetainę. Taip, mes vis dar ją pildome. Senas svetaines rasite čia.

EN
Bilietai
Gestų kalba
Lengvai suprantama kalba
Gestų kalba
Lengvai suprantama kalba
EN
Bilietai

Apie muziejų

Vilniaus miesto
muziejus

Administracija:
Vokiečių g. 6, Vilnius

Vilniaus miesto muziejus – jauna sostinės pažinimo institucija, skirta miesto gyventojams ir svečiams. 

Mūsų tikslai:

Teikti žinias: pristatome mažiau žinomas ir kartais nepatogias Vilniaus istorijos detales, padedame lankytojams formuoti faktais grįstą nuomonę ir geriau suprasti šiandienos miestą.
Ugdyti kritinį mąstymą: siekiame supažindinti su skirtingais požiūriais, dekonstruoti mitus, kelti klausimus, neturinčius vieno teisingo atsakymo.
Didinti empatiją: dalijamės autentiškais žmonių pasakojimais ir mikroistorijomis, leidžiančiomis pasijusti kito kailyje ir geriau suprasti, kodėl priimami vienokie ar kitokie sprendimai. 
Muziejų sudaro keturi ekspoziciniai padaliniai: Vokiečių 6, Markučių dvaras, Beatričės namai ir Medinės architektūros centras. 

Miestas mums – tai jį supanti gamta: augalai, gyvūnai, oras ir vandens telkiniai; žmonių sukurta struktūra: pastatai, viešosios erdvės, architektūriniai, urbanistiniai ir inžineriniai sprendimai; miestas taip pat yra kultūra: išpažįstamos religijos, vartojamos kalbos, miesto gyventojų tautybės ir jų kasdienybės fragmentai, čia kuriamas menas ir mokslas.

Vilniaus miesto muziejus:

  • Šiuolaikiškai pristato naujas Vilniaus istorijos ir kultūros interpretacijas, aktualizuoja pamirštus ir nepatogius jos tarpsnius, kuria erdvę kultūrų dialogui.
  • Reaguoja į nūdienos aktualijas, skatina įvairių miesto gyventojų grupių pokalbius, kelia klausimus, o ne tik pateikia atsakymus.
  • Taiko tarpdalykines tyrimo prieigas ir bendradarbiauja su įvairių sričių specialistais: urbanistikos, architektūros, sociologijos, antropologijos, istorijos, paveldosaugos, vizualiojo meno, literatūros, muzikos, mokslo bei technikos istorijos.
  • Yra patikimas vilniečių ir miesto svečių partneris pažįstant miestą, teikia informaciją ir renka vilniečių sukauptas žinias, suteikia balsą lankytojams, užuot skleidęs tik savo žinią.

Muziejus rengia parodas, edukacines programas, ekskursijas, konferencijas, diskusijas ir susitikimus, kaupia su Vilniumi susijusius artefaktus bei istorijas, bendrauja ir bendradarbiauja su miesto gyventojais, skatina bendruomenių kūrimąsi ir veiklą, vykdo tyrimus ir leidžia knygas, ateityje planuoja įkurti medinės miesto architektūros elementų restauravimo dirbtuves.

Mūsų vertybės: atvirumas, pagarba, bendradarbiavimas, profesionalumas, nuolatinis tobulėjimas, kūrybiškumas, budrumas.

Muziejaus padaliniai:

  • Vokiečių 6: per metus surengia dvi ar tris parodas apie Vilnių ir vilniečius. Planuojama, kad 2027 m. pabaigoje padalinys įsikurs Kirdiejų rūmuose (Barboros Radvilaitės g. 4 ir 6), kur veiks nuolatinė miesto pažinimo ekspozicija ir bus įsikūrusi viso Vilniaus miesto muziejaus administracija.
  • Markučių dvaras: parke įsikūręs autentiškas XIX a. medinės priemiesčio architektūros pavyzdys, pasakojantis apie Rusijos imperijos inžinieriaus šeimą ir Markučių rajono istoriją.
  • Beatričės namai: tipinis trijų kambarių butas, kuriame gyveno regos negalią turėjusi dainininkė Beatričė Grincevičiūtė (1911–1988). Ekspozicija atskleidžia sovietinio Vilniaus kultūrinį gyvenimą, to meto būsto politiką ir iššūkius, su kuriais susiduria regos negalią turintys žmonės. 
  • Medinės architektūros centras: pristato, dokumentuoja ir puoselėja Vilniaus medinukų tradiciją, populiarina šiuolaikinę medinę statybą mieste.  

Trys pastarieji padaliniai prie tuometinio Vilniaus muziejaus prijungti 2025 metais. Šių institucijų jungimas žymi pokyčių pradžią – peržiūrime, atnaujiname ir plečiame padalinių turinį, siekdami, kad jie visi būtų šiuolaikiški, dinamiški ir aktualūs. Priemiesčio dvaras, sovietinis butas, individualus gyvenamasis namas ir didikų rūmai Senamiestyje pasakos skirtingų Vilniaus laikotarpių ir įvairių vilniečių istorijas, papildys vienas kito pasakojimus, leis lankytojams smagiau ir giliau pažinti Vilnių. 

Muziejaus steigėja ir vienintelė dalininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė.

Dabartinio Vilniaus miesto muziejaus ištakos siekia 2018 m., kai trijų Vilniaus tyrėjų – menotyrininkės, kultūros vadybininkės dr. Rasos Antanavičiūtės, architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės bei istoriko dr. Karolio Kučiausko – iniciatyva buvo parengta Vilniaus miesto muziejaus-tyrimų centro galimybių studija.

Įkurti Vilniaus miesto muziejų paskatino svarbi sukaktis – 2023 m. Vilnius šventė pirmojo miesto rašytinio paminėjimo 700 metų jubiliejų. Naujo muziejaus steigimo aktas buvo pasirašytas 2020 m. vasario 6 d., o duris lankytojams muziejus atvėrė 2021 m. kovo 26 d., iškart po COVID-19 karantino ribojimų sušvelninimo.

Ketverius metus ši institucija veikė Vilniaus muziejaus pavadinimu ir turėjo tik vieną erdvę Vokiečių g. 6. 2025 m. prie muziejaus prijungti trys kiti sostinės savivaldybės žinioje esantys muziejai: 

Markučių dvaro muziejus (buvęs Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus, įsteigtas 1948 m., dabar – Markučių dvaras, Subačiaus g. 124); 
Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus (įsteigtas 1993 m., dabar – Beatričės namai, A. Vienuolio g. 12);  
Medinės miesto architektūros muziejus (atidarytas 2022 m., dabar – Medinės architektūros centras, Polocko g. 52). 
Dabar šie muziejai, kartu su pirmąja Vilniaus muziejaus erdve Vokiečių gatvėje, yra Vilniaus miesto muziejaus ekspoziciniai padaliniai. 

Miestų muziejai pradėjo kurtis sparčiai augant ir kintant miestams. Pirmasis tokio tipo muziejus – Le musée Carnavalet – įkurtas 1866 m. Paryžiuje, Napoleonui III ir Georges’ui-Eugène’ui Haussmannui pradėjus didžiąją miesto rekonstrukciją. Tačiau dauguma miestų muziejų buvo įsteigti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje: Berlyno miesto muziejus – 1874 m., Londono – 1912 m., Niujorko – 1923 m., Varšuvos – 1936 metais.

Anksčiausias žinomas Vilniaus miesto muziejaus steigimo idėjos paminėjimas aptiktas 1912 m. Varšuvos kraštotyros savaitraštyje „Ziemia“. Rimtai tokio muziejaus steigimu susirūpinta tarpukariu, kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo Lenkijos Respublikos dalis. Sutarta, kad muziejus reikalingas, diskutuota apie tinkamas patalpas ir rinkinius. Pagaliau 1933 m. kovo 15 d. buvo sušaukta muziejaus taryba, kuriai pavesta parengti muziejaus statutą. 

Nors muziejus pradėjo kaupti rinkinius, būstinės neturėjo dar šešerius metus. Patalpos muziejui galiausiai buvo skirtos 1939 m. kovą. Pirmąją parodą planuota atidaryti tų pačių metų rudenį, bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai ir netrukus tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos sostine. 1941 m. muziejaus pavadinimas ir veiklos kryptis buvo pakeisti – jis tapo Vilniaus dailės muziejumi, o Vilniaus miesto muziejus nustojo egzistuoti. Vilniaus dailės muziejus po karo išaugo į šiandienį Lietuvos nacionalinį dailės muziejų.

Sovietmečiu ir po 1990-ųjų Vilniaus miesto muziejaus idėja tai iškildavo, tai pasimiršdavo. 

Nuo pirmųjų bandymų įkurti instituciją, skirtą vilniečiams ir nuolat besimainančiam miestui, iki realaus tokio muziejaus funkcionavimo teko palaukti kone šimtą metų.

Padaliniai

Vokiečių 6

Vokiečių g. 6, Vilnius

II–V 15–19 val.
VI–VII 11–19 val.

Vokiečių 6 – dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, kaip ir pats miestas. Kasmet čia surengiamos 2–3 parodos, paremtos autentiškais Vilniaus gyvenimo tyrimais, pasakojančios apie miestą ir vilniečius. Vokiečių 6 kviečia įsižiūrėti į kasdienę aplinką ir joje išvysti ką nors netikėto. Pagrindinis Vokiečių 6 tikslas – ugdyti rūpestingus ir savo aplinką gerai pažįstančius miesto šeimininkus. Iki 2025 m. šis padalinys buvo žinomas kaip Vilniaus muziejus.

Vokiečių 6 taip pat siekia:

Burti ir įgalinti vilniečių bendruomenes – padalinys inicijuoja ir vykdo projektus, skirtus įvairioms vilniečių grupėms – romams, tariamai neįdomių rajonų gyventojams ir kt., įtraukia vilniečius į padalinio turinio kūrimą;
Būti kuo prieinamesnis žmonėms su negalia – padalinys vadovaujasi prieinamumo didinimo strategija, kurią įgyvendina konsultuodamasis su paslaugų gavėjais ir jiems atstovaujančiomis organizacijomis;
Būti šeimoms su vaikais draugiškiausia muziejine erdve Vilniuje.
Vokiečių 6 rengia parodas ne tik Vokiečių gatvės patalpose, bet ir kitur mieste – Viršuliškėse, Vilkpėdėje, Baltupiuose ir kitur. Daug dėmesio skiriame mikropasakojimams ir sakytinės istorijos rinkimui – fiksuojame ir saugome miestiečių prisiminimus, dažnai prašome vilniečių pagalbos rekonstruojant XX a. Vilniaus istorijos detales bei atmosferą.

Jau įprasta, kad padalinio parodas lydi gidai lietuvių gestų kalba, taip pat siūlomi įprasti audiogidai. Kai kurias parodas gali patirti ir žmonės su regos negalia – jiems parengiame garsinio vaizdavimo gidus. 

Vokiečių 6 edukatorės kiekvienai laikinai parodai kuria 2–3 specialias edukacines programas, pritaikytas skirtingo amžiaus grupėms. Kas mėnesį vyksta šeimadieniai – šeštadienio rytai, skirti šeimoms ir kiekvieną kartą siūlantys įvairias naują edukacinę programą. 

Vokiečių 6 lankytojams duris atvėrė 2021 m. pavasarį. Šiuo metu padalinys veikia laikinose patalpose ir 2027 m. pabaigoje tikisi persikelti į Kirdiejų rūmus (Barboros Radvilaitės g. 4). Rūmuose bus pristatomos ne tik laikinos parodos, bet ir nuolatinė Vilniaus pažinimo ekspozicija, įprasta miesto muziejams. Ten taip pat įsikurs viso Vilniaus miesto muziejaus administracija. 

Medinės architektūros centras

Polocko g. 52, Vilnius

II–V 15–19 val.
VI–VII 11–19 val.

Medinės architektūros centras pasakoja apie medinę miesto architektūrą, jos paveldą ir amatus, taip pat pristato šiuolaikinius ekologiškus sprendimus, skatindamas tvaraus vystymo principais paremtą požiūrį į gyvenimą mieste. Svarbiausia informacija apie medinę miesto architektūrą lankytojams pateikiama nuolatinėje centro ekspozicijoje. Centras įsikūręs Užupyje, restauruotame autentiškame mediniame name. Jo tikslas – burti ir ugdyti žmones, kurie myli tvarų medinį miestą ir prisideda prie jo kūrimo.

Medinės architektūros centras savo veiklą pradėjo kaip Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos padalinys – Medinės miesto architektūros muziejus (MMAM). Muziejus pirmiesiems lankytojams duris atvėrė 2022 metais. Nuo to laiko čia veikia nuolatinė ekspozicija, kviečianti tyrinėti Vilniaus medinės architektūros praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas. Be to, centras teikia konsultacijas medinių namų savininkams ir organizuoja laikinas parodas. Mokiniams ir jauniausiems lankytojams Medinės architektūros centras siūlo specialias edukacines programas, padedančias geriau pažinti medinę architektūrą. 

2025 m. muziejus tapo Medinės architektūros centru – Vilniaus miesto muziejaus padaliniu. Tais pačiais metais Vilniaus miesto savivaldybė centrui perdavė du medinukus Šnipiškėse – Giedraičių g. 24 ir Kintų g. 10. Ateityje pirmajame turėtų įsikurti Šnipiškių gyventojų veiklų centras, o antrajame – medinių pastatų detalių restauravimo dirbtuvės, kuriose medžio meistrai teiks konsultacijas medinių namų savininkams.

Medinis namas Polocko g. 52 pradėtas statyti 1876 m., kai miesto pareigūno našlė Maria Szulska iš Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno išsinuomojo sklypą Užupio rytinėje dalyje. Vieno aukšto medinis namas su ūkiniu pastatu buvo pastatytas pagal inžinieriaus Ivano Levickio brėžinį. 1887 m. Marijos sūnus Boleslawas Szulski’s pagal inžinieriaus Aleksandro Antonovičiaus projektą pristatė antrąjį namo aukštą – mezoniną.

1939 m. sklypą su statiniais iš Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno išsipirko Janas Czepas su šeima. Jo vardas išliko ant medinės namo numerio lentelės, kurios kopija eksponuojama autentiškoje vietoje, ant pietinio fasado, o originali lentelė saugoma Medinės architektūros centro rinkinyje. Šis medinukas buvo statytas kaip gyvenamasis namas ir iki pat muziejaus įrengimo išlaikė savo pirminę funkciją – jame buvo įrengti net 5 butai. 2006 m. jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2012 m. nustatyta, kad namas yra avarinės būklės, tačiau gyventojai iškelti tik 2017 m., Vilniaus miesto savivaldybei išpirkus butus.

Pastato rekonstrukcija prasidėjo 2019 metais. 2022 m. tvarkybos darbai buvo baigti, o tų pačių metų gegužės 18 d. duris atvėrė Medinės miesto architektūros muziejus – Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos padalinys. 2023 m. muziejaus pastato rekonstrukcijos ir pritaikymo projektas pelnė net tris apdovanojimus: tarptautinį „European Heritage Awards / Europa Nostra Awards 2023“ bei du nacionalinius – „Paveldo DNR“ ir Nacionalinį architektūros apdovanojimą (NAA).

Markučių dvaras

Subačiaus g. 124, Vilnius

II–V 15–19 val.
VI–VII 11–19 val.

Vilniaus miesto muziejaus padalinys – Markučių dvaras (anksčiau – Markučių dvaro muziejus, Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus) – įsikūręs istorinio Markučių dvaro gyvenamajame name. Šis parko apsuptyje stovintis pastatas yra autentiškas XIX a. medinės priemiesčio architektūros ir interjero pavyzdys. Markučių dvaras siekia atsiriboti nuo sovietmečiu čia įkurto Aleksandro Puškino muziejaus palikimo ir kreipia žvilgsnį į prieštaringą Rusijos imperijos paveldą Vilniuje.

Dvaro ansamblį sudaro gyvenamasis namas, 18 hektarų parkas su tvenkiniais, Šv. Varvaros koplyčia ir šalia jos esančios šeimos kapinaitės. Gyvenamajame name išlikę šeši autentiškai apstatyti XIX a. pabaigos kambariai. Juose eksponuojamos istoriniai paties Markučių dvaro ir jo šeimininkų atvaizdai, to meto namų apyvokos daiktai bei dailės kūriniai. 

Ateityje Markučių dvaras dar daugiau dėmesio skirs Varvaros Puškinos (1855–1935) ir dvarą pastačiusio jos tėvo, Rusijos imperijos inžinieriaus Aleksejaus Melnikovo (1808–1879) šeimos istorijai, to laikotarpio istoriniam bei kultūriniam kontekstui, Markučių rajono istorijai ir šiandienai, taip pat dvarą supančiam parkui. 

Markučių dvaras draugauja su Markučių ir Ribiškių bendruomenėmis, Markučių dienos veiklos centru, suteikia patalpas jų renginiams. Greta įprastų edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų dvare rengiamos laikinos parodos, vyksta paskaitos bei susitikimai. Dvaro naujienas galite sekti Facebook paskyroje. 

1867 m. inžinierius, generolas, geležinkelių tiesimo specialistas Aleksejus Melnikovas (1808–1879), atvykęs į Vilnių dėl geležinkelio Peterburgas–Vilnius tiesimo darbų, Markučiuose iš lenkų gydytojo Ignacy Godlewski’o įsigijo žemės.

Tais pačiais metais Melnikovas pradėjo dvaro statybą ir per metus ją užbaigė. Buvo pastatytas ne tik gyvenamasis namas, bet ir pagalbiniai pastatai – mažesnis namas dvaro samdiniams, arklidės ir vežiminė. 

1875 m. Melnikovo duktė Varvara ištekėjo už Vasilijaus Moškovo. Vestuvių proga tėvas jai padovanojo Markučių dvarą kaip kraitį. Dovanojimo akte buvo išvardytas visas dovanojamas turtas: miškai, vandens telkiniai, dirbama ir nedirbama žemė, pagrindinis gyvenamasis namas bei visi kiti dvaro pastatai. Dovanojamą Markučių dvaro kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei grynuosius pinigus Melnikovas įvertino 100 000 sidabrinių rublių.

Žinoma, kad dvaro sodybos ūkinė dalis buvo pastatyta pakalnėje: taisyklingo plano kieme stovėjo arklidės šešiems arkliams, medinė ledainė, paukštidė, sodo namelis ir mūrinis rūsys. Šalia plytėjo didelis vaismedžių sodas. Tuo metu 15 hektarų užėmęs dvaro parkas buvo aptvertas ir kruopščiai prižiūrimas. Jame tyvuliavo keturi tvenkiniai, buvo įrengta kroketo aikštelė, vyno rūsys, ledainė, oranžerija su palmėmis, fikusais, oleandrais, rožėmis ir kaktusais, taip pat laikomi povai.

Markučių dvare Melnikovo duktė nuolat gyventi įsikūrė ne iš karto. 1877 m. išsiskyrusi su Vasilijumi Moškovu, kartu su dukrele Varvara ji kurį laiką gyveno Sankt Peterburge, kur 1880 m. susipažino su garsaus rusų poeto Aleksandro Puškino ir Natalijos Puškinos jaunesniuoju sūnumi Grigorijumi (1835–1905). 1883 m. spalio 24 d. pora susituokė Vilniuje.

Po vedybų Varvara ir Grigorijus daugiau laiko praleisdavo Michailovskoje – paveldėtoje Aleksandro Puškino šeimos sodyboje Pskovo srityje. Į Markučius savininkė atvykdavo tik laikinai, dažniausiai vasaroti. Vis dėlto 1899 m. Puškinai Michailovskojės sodybą pardavė ir persikėlė nuolat gyventi į Markučius. 

Dvaro žemėse buvo pristatyta vasarnamių ir medinių vilų, kuriuos Varvara ir Grigorijus nuomodavo. Buvo nuomojami ne tik vasarnamiai, bet ir Markučių dvaro žemės sklypai. Juose kūrėsi restoranai, kavinės, parduotuvės. Dviem namais, rūsiu, ledaine ir žemės sklypu 1901 m. sutuoktiniai leido nemokamai naudotis labdaros organizacijai „Dobrochotnaja kopeika“ (Labdaringa kapeika). Varvara Puškina buvo šios organizacijos Paplaujos skyriaus pirmininkė. 

Po Grigorijaus mirties Varvara dvaro reikalus tvarkė viena. Lėšų pragyvenimui ji gaudavo nuomodama vasarnamius bei pardavinėdama žemės sklypus. Smulki dvaro pastatų ir žemės sklypų parceliacija vyko ir Grigorijui būnant gyvam.

1910 m. dvaro žemės tapo Vilniaus miesto dalimi. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą Varvara kelerius metus gyveno Peterburge. Karas Markučių dvarui padarė didelių nuostolių. Iš šeimininkės sudaryto nuostolių sąrašo žinoma, kad buvo sudeginti du vasarnamiai, sugriauti keli kiti pastatai, iškirsta daug miško. Labai nukentėjo dvaro parkas ir sodas bei gyvenamojo namo turtas: dingo vertinga Grigorijaus Puškino medžioklės trofėjų ir ginklų kolekcija, nemažai paveikslų, knygų ir kitų daiktų. Nuniokotas Markučių dvaro ūkis nebeatsigavo. Iki mirties Varvarai teko kovoti, kad dvaras galutinai nebankrutuotų.

Neturėdama pastovaus pragyvenimo šaltinio (išskyrus gaunamą pomirtinę vyro pensiją) ir nepajėgdama atsisakyti dvariškų įpročių Puškina pardavinėjo dvaro žemės sklypus, tačiau jos materialinė padėtis negerėjo, o priešingai – ji grimzdo į vis didesnes skolas. Dvarui priklausiusiose, bet parduotose žemėse išaugo visas Markučių priemiestis, atsirado apie dvidešimt gatvių. Priemiestis ilgainiui visai priartėjo prie dvaro gyvenamojo namo. Paskutiniais Varvaros gyvenimo metais jos nuosavybėje buvo likę tik kiek daugiau nei 3 hektarai žemės. 1935 m. surašytu testamentu Puškina dvaro pastatus su visu inventoriumi paliko Vilniaus rusų draugijai.

Puškina mirė 1935 m., palikdama dvarą skolose ir teisminiuose ginčuose. Toliau bankrutuojančio dvaro reikalus tvarkė jos patikėtinis ir testamento vykdytojas Vladimiras Nazimovas. Jis buvo parengęs dvaro likvidacinį planą, tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 

Lietuvą okupavus sovietų Rusijai, 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o LSSR valdžia nusprendė jame įkurti muziejų, bet iki nacių okupacijos to padaryti nespėjo. Literatūriniu Aleksandro Puškino muziejumi pavadintoje institucijoje pirmoji ekspozicija sukurta 1946–1948 metais. Dėl selektyviai akcentuojamų politinių poeto įsitikinimų bei įtakos Rusijos maištininkams sovietai Puškiną vaizdavo kaip buržuazinės literatūros ir kultūros priešininką bei sovietinės literatūros ir poezijos pirmtaką. 

1992 m. prie dvaro gyvenamojo namo buvo perkeltas poeto Aleksandro Puškino skulptūrinis biustas (skulpt. Bronius Vyšniauskas, archit. Vytautas Nasvytis), 1955–1992 m. stovėjęs miesto centre, Sereikiškių parke. 

Aleksandro Puškino muziejus Markučiuose veikė iki 2023-iųjų. Tais metais jis tapo Markučių dvaro muziejumi, pradėjo keistis muziejaus renginių, ekskursijų ir edukacijos turinys. 2025 m. Markučių dvaro muziejus buvo prijungtas prie Vilniaus miesto muziejaus ir tapo vienu iš keturių jo padalinių. 

2020 m. Markučių dvaras išleido knygą „Markučių dvaro sodybos medinio gyvenamojo namo statybos istorija“. Šį leidinį galima rasti Markučių dvare ir didžiosiose Lietuvos bibliotekose.

Beatričės namai

A. Vienuolio 12-1, Vilnius

II–V 15–19 val.
VI–VII 11–19 val.

Beatričės namai pasakoja istoriją, kurią galima išgirsti, pamatyti ir pajusti. Tai autentiškas trijų kambarių butas, kuriame 1971–1988 m. gyveno viena ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų, dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Jaunystėje praradusi regėjimą ji sugebėjo įsitvirtinti muzikos scenoje ir pelnyti publikos meilę. 

Beatričės namų tikslas – supažindinti reginčiuosius su regos negalia ir iššūkiais, kuriuos patiria ją turintys žmonės. Padalinio interesų lauke taip pat yra sovietinio Vilniaus kultūrinis gyvenimas, to meto būsto politika, A. Vienuolio gatvės kvartalas ir jo gyventojai.

 

Šie namai – tai gyva istorija, kviečianti pasinerti į praeito šimtmečio kultūrinį, estetinį ir emocinį pasaulį. Beatričės Grincevičiūtės (1911–1988) gyvenimas atspindi dramatišką Lietuvos istoriją – nuo vaikystės dvare, artimųjų emigracijos ir tremties iki sėkmingos kultūrinės karjeros sovietmečiu. Tai namai, kurie įkvepia: nepaisydama regėjimo negalios, Beatričė siekė savo svajonės dainuoti. Jos istorija liudija atkaklumą, kūrybinę galią ir stiprybę. Per savo gyvenimą dainininkė atliko apie tūkstantį įvairių kompozitorių kūrinių.

Dviejuose iš trijų Beatričės kambarių laikas sustojo 1988-aisiais. Autentiškas buto interjeras perkelia į sovietinio Vilniaus tikrovę. Kiekviena detalė – nuo baldų ir plokštelių grotuvo iki Brailio rašymo priemonių bei meno kūrinių – išliko taip, kaip Beatričė paliko.  

Trečias kambarys pagal poreikį transformuojamas į nedidelę parodų salę, teatro ar koncerto sceną, susitikimų ir edukacijos erdvę.

Beatričės namuose vyksta patyriminės ekskursijos, kurių metu lankytojai išgirsta Beatričės gyvenimo istoriją, klausosi jos įrašų per originalų patefoną, gali prisėsti ant sofos svetainėje ar paragauti kavos pagal originalų Beatričės receptą. Plokštelės traškesys čia tampa ypatingu prisiminimų garso takeliu. Šiuose namuose taip pat galima susipažinti su regėjimo negalią sovietmečiu turėjusių žmonių kasdienybe.

Beatričės namai yra atviri įvairaus amžiaus lankytojams: nuo smalsių darželinukų iki brandžių senjorų. Edukacinės veiklos suteikia žinių ir naujų patirčių. Kiekvienas apsilankymas tampa asmenišku susitikimu su istorija, muzika ir įkvepiančia asmenybe, nepasidavusia negalios ribojimams.

Beatričės namai yra vienintelis „muzikinis“ memorialinis muziejus Vilniuje. Jis įkurtas 1993 m. ir yra greta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Tame pačiame name (dab. A. Vienuolio g. 12, buv. Dujų g. 6) gyveno ir kiti žinomi sovietinės Lietuvos menininkai: kompozitoriai Stasys Vainiūnas (1909–1982), Benjaminas Gorbulskis (1925–1986), dainininkas Valentinas Adamkevičius (1925–1976), baleto artistas Vytautas Grivickas (1925–1990), aktorius Romualdas Juknevičius (1906–1963) ir kiti. 

Beatričė gyveno pirmame šešių aukštų daugiabučio aukšte. Pastatas užbaigtas statyti 1960 metais. Jo projektą rengė iš Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) į pokarinį sovietinį Vilnių pakviesti architektai, o namas pastatytas pagal vietinių architektų šiek tiek modifikuotą ir sumodernintą projektą.